Debiutuoja VARTOTOJO GIDAS® #1
Kasmėnesiniai atradimai, skaitiniai, žiūriniai su naujienlaiškio veidu
Kvėpuokite ramiai — tuoj viską paaiškinsiu. Nuo šiandienos pristatau DĖMES!O giminaitį, įvairius atradimus apžvelgiantį naujienlaiškį VARTOTOJO GIDAS®. Drįstu galvoti, kad ištikimiems D! skaitytojams jis bus aktualus, todėl ir gaunate pirmąjį numerį. Jei suklydau, apačioje laiško rasite atsisakymo galimybę. O jei nerasite — gali būti, kad atsisakyti nelemta.
Ilgai mintyjau kaip savo naujienlaiškiams surasti platesnę nei rinkodaros ir smalsuoliai auditoriją ir grįžau prie faktiškai pirmosios minties: bekošdamas interneto ir analoginį mailių, visuomet randu vertingų skaitinių, įdomių žiūrinių, gerų klausalų, skanių kramtalų. Tada surenku juos ir siunčiu aprengęs naujienlaiškiu. Tai nutiks kiekvieno mėnesio pradžioje. Gero skaitymo.
ILGASKAITIS
Niekas nebegali atskirti padirbinių
Kažkada, senovėje aprašinėjau kaip skiriasi kinų požiūris į kopijavimą nuo mūsiškio. Vakaruose tai yra kone vagystės simbolis, kinams — prilygimas meistrui. Tikrai esate girdėję kaip toli tą lygiavimąsi uolieji kopijantai nunešė: nujoti automobiliai, pakopipeistinti ištisi rajonai, ar atkurtos gamyklos (jei gamykla atitinka originalą, ji gamina padirbinius, ar originalus?).
Bet grįžkime prie aktualijų ir griebkime nesveikai išsipūtusią prašmatnių rankinių, kurios kasmet vis brangesnės, o brendų pelnai vis riebesni, rinką. Tik atsargiai, nes jei ten įsimaišys superfeikas, atskirti nebegalėsite. Esame įpratę numoti į kopijas, kaip į negrabų bandymą atkurti, kas nepakartojama, tačiau, prisėskite prie paakinančio Amy X. Wang straipsnio The New York Times ir net jei dizainerių autorystės kasdiena jums nerūpi, pažadu, gausite nuostabiai suręstą filosofinį—teisinį—moralinį detektyvą.
Kaip taip nutiko, kad net ekspertai vargsta atskirdami kur $10,200 kainuojanti Chanel rankinė, o kur jos galinga $200 kopija? Kas jas gamina (nieko viena apie kitą nežinančios, daugiapakopės operacijos Kinijoje)? Kodėl jos kartais naudoja net ir tas pačias medžiagas kaip originalai (išžvejoja originalius odos tiekėjus!)? Ką veikia policija (dirba: pernai JAV konfiskavo 300,000 feikų)? Ir kodėl dizainerių rankinės apskritai taip geidžiamos (daikto vertingumas tariamai pavertingina mus pačius)?
Prabangių rankinių aktualijos retai kada mane sudomina, bet lazerinė žurnalistika ir neįtikėtinas problemos mastas privertė ryti žodžius ir nustoti tikėti, kad visos influencerės Instagrame švytuoja originalais. Aišku, kad prisipirkusios feikų. Tik kol kas nežinau, kurios. Galiausiai, desertui dar ir testą galite pasidaryti, kaip jums sekasi šnipinėti, kur Gucci, o kur jos Azijoje nukalta dvynė. Man sekėsi gana prastai.
KNYGA
J.M. Coetzee “Barbarų belaukiant”
Užsimojau perskaityti Nobelio premijos laureatus. Neturėdamas galimybės suryti visko, ko tik noriu, bandau tokiu susisiaurinimu išlaikyti pretenzijas į kokybinius skaitymus. Tų laureatų daugoka, viso 119 — bus man skaitinių sąrašas keliems metams į priekį.
Vasarį pamačiau riksmus, kad Árpádas Schillingas “Jaunimo teatre” stato spektaklį, pagal Coetzee “Barbarų belaukiant”. Šokau prie lentynos — turiu aplenkti tiek jį, tiek kažkaip išvengti akis deginančio treilerio kelerių metų senumo Ciro Guerra filmui su nesakysiu kokiu žymiu aktoriumi. Nekenčiu skaityti kažkieno ekranizacijas.
Kokia amžinai aktuali knyga! Joje Imperijos pareigūnas vykdo savo kasdienes funkcijas mažame pasienio mieste. Jį patikrinti užsuka kiti Imperijos pareigūnai, dovanų atsivežantys paniką (ar priedangą), kad miestą puls barbarai. Kas tie barbarai — nėra aišku, kur jie — juo labiau. Bet puls. Ir tada viskas eina velniop. Kafkiškas neįvykizmas bei paranojiška įtampa atveria galios rėžimų, prievartos valstybių, vergijos propaguotojų, kolonializmo sėjėjų logiką, ar tiksliau jos trūkčiojimus. Kvepia krauju ir šiuolaikinės rusijos elgesiu. Imperiją gąsdinantys vaiduokliai niekaip neįgyja apčiuopiamumo, bet žmogus, susinarpliojęs ideologijose ir savyje, ciniškas tarnautojas mašinai, ar tiesiog idiotas, įgyja baisių galių.
Coetzee sakiniai taupūs, skausmingi ir teisingi. Pabaigoje vėtytas herojus atsidūsta: “Kaip ir daugelis kitų šiais laikais, nueinu pasijutęs labai kvailai, kaip žmogus, kuris jau seniai pasiklydo, bet atkakliai žengia keliu, kuris, ko gero, niekur nenuves.” Rašytojas nuolat primena, kad ir kokiu šėtonu bebūtų rėžiminis nusikaltėlis, jis tėra tik pyptelėjimas pasaulio istorijoje, kuri nepaisant visko, judės pirmyn volu net ir per jo aštrius kaulus.
Dažniausiai savo knygas perku “Eurekoje”. Skatinu ir jus, nes geri knygynai nesimėto.
FILMAI
“Athena” (Romain Gavras, 2022)
Veiksmo filmas, kuomet išpildomas visu savo įtemptu paviršiumi, dažnai primena pornografiją: viskas skirta tam, kad būtum stimuliuojamas, kad išgyventum jį tikru laiku, kad jį pajaustum kūniškai. Pasiekti tokį efektą sunku — įsijautimą permušinėja loginės klaidos, prasta vaidyba, neįtikėtinos situacijos. Aštraus muzikinių klipų režisieriaus Romain Gavras (Jamie xx, M.I.A., Justice) didžiabiudžetis miesto maištas, kuomet dėl arabų vaiko žūties į kovą su policija sukyla visas Paryžiaus rajonas, yra visiškai netoli tos veiksmo filmo siekiamybės: forma ir kūnas, spaudimas ir įtampa čia užgožia viską. Kažkur giliau klojasi antikinė keršto ir brolžudystės tragedija, bet tave prirakina prie kameros ir mėto, vėto lyg atrakcione taip, kad potekstė išmušama iš galvos. Sprogstantis “Athena” veiksmas, atliktas, beje, be specialiųjų efektų, su daug neprofesionalių, puikiai vaidinančių aktorių ir vietine, rajonine komanda, praryja panašiai kaip paskutinį kartą tai pavyko padaryti “Mad Max: The Fury Road”.
Jei ieškosite pabėgimui skirto bėgimo takelio su tikru prakaitu — “Athena” yra retas, įtraukiantis reginys. Pornografai pavydi.
“Athena” surasite Netflix.
TINKLALAIDĖS
Sam Harris “The Trouble With AI” (#312)
Gausiai tinklalaides siurbiantieji žino, kas yra Sam Harris. Rečiau flirtuojantiems pristatau vieną iš solidžiausių balsų (ir perkeltine prasme, ir pažodžiui) eteryje — neuromokslininką, rašytoją, kalbėtoją, proto kutentoją, ateistą, visokeriopą intelektualą, kuris savo ramaus tono glajumi tinklo laidoje “Making Sense” užlieja neramias temas. Paskutinysis klausytas epizodas buvo apie karštai raudoną pastarųjų metų temą — dirbtinį intelektą. Jis pasisodino du sunkiasvorius mokslininkus ir lėtai iš klausimų maišto išleido itin svarbius mūsų nesuvokimo, ką turi daryti DI, kaip elgtis su juo, kaip jį suvaldyti, kaip DI skleidžiama dezinformacija nuplaus mūsų gebėjimus ją vertinti kritiškai, ir kitus klaustukus. Klausytis tiek patiko, kad mano pirštai greitai užsakė vieno iš pašnekovų, Stuart Russell, save pristatančio, kaip atsargaus DI pesimisto, knygą apie DI galimybes ir grėsmes. Jei norisi pasiklausyti giliau apie DI, nepraslysti paviršiumi, Sam Harris greita taps savu.
MUZIKA
Romantikai, banditai ir kolektyviniai sodai
Kas mėnesį sulyg nauju numeriu įkelsiu dešimt mano intensyviai klausytų dainų, nesvarbu, kada jos pagamintos. Šįkart: šviežias itin romantiškai nusiteikusio vokiečių elektronikos kompozitoriaus Markus Popp/Oval instrumentalas, pagaliau sugrįžusi pasiilgta Feist ir jos rėksmingas “Borrow Trouble”, stebinantis senas Underworld kūrinys iš 1988-ųjų, kuris niekaip neprimena jų mums geriau pažįstamo techno skambesio, puikų indie pop liejantys Yves Tumor, visada šaipūs ir juokingi gyzeriai Sleaford Mods, atrodo, tuoj duosiantys į galvą, drąskanti Unloved baladė ašaringu pavadinimu “It’s Hard To Hold You Close When The World Keeps Spinning”, pora perlų-senienų ir tik neseniai mano atrasta grupė Kosmetika bei jų nepaaiškinamai vis dar ne hitas “Kolektyviniai sodai”. Play.
VIETOS
Nacionalinė serviruoja Kyjivą
Gerai jau gerai, išduosiu, kas panosėje, pačiame Gedimino prospekte, yra visiškai nepelnytai praeinama gastro smalsuolių. Šalies vynintojas, smagių meniu rašytojas, daugiatalentis Kristupas Baublys prieš gerus metus atvėrė Kavinė Nacionalinė, kurioje buvo ką veikti ištroškusiems. Tačiau tik visai neseniai ji tapo ir maitintoja. Ir kokia: jų Kyjivo kotletas vakar dienos apsilankymo duomenimis yra THE Kyjivo kotletas Vilniuje. Sakau tai, kaip Neringos "Jums-kaip-visada?" lygio klientas, visų miesto kyjivų rijikas. Likęs meniu irgi neatsilieka: sultinys, silkė, emapanadas. Užgriūkite!
TEKSTAS
Apie influencerius ir atpirkimo ožius
Pastarosiomis savaitėmis, kai influencerius svilino komentariato degtukai, susimąsčiau apie perversišką sekėjų santykį su matomaisiais.
Viena vertus, pro rakto skylę, t.y., telefono ekraną godžiai stebimas gyvenimas, kuriuo viešieji itin manipuliatyviai dalinasi, tikėdamiesi pinigais paversti masines akis. Atrodo, kad santykių simbiozė pilnai išsipildo: rodoma — spoksoma, bandoma sudominti — aptarinėjama, demonstruojama pikinė sėkmė — kopijuojama.
Kita vertus, daugybė sekančiųjų tik ir laukia, kada viešasis susimaus. Kada slystels ant gyvenimo mesteltos banano žievės (dėka viešumo ji gerokai slidesnė) ir išsidrėbs, o tada jau ateis paprastųjų laikas paduoti arba nepaduoti rankos. Dažniausiai ji nebus paduota. Auditorijai įdomu influenceriai ir auditorija linki jiems nusisukti galvą.
Sociologijos Darwinu pravardžiuojamas René Girard kalba apie mimetinę teoriją, žmonijos varą kopijuoti vienas kitą ir norėti, ko nori kiti. O taip pat ir visuomenei būdingą atpirkimo ožių mechanizmą, kai kokios nors krizės akivaizdoje, kaimenė apsijungia nukrauti nesėkmes, ar kaltinimus ant ko nors kito (svarbu — kažko konkretaus).
Tai gali būti graikų laivus vartantis Poseidonas, plaukus šiaušiančios viduramžių raganos, nukirsdinimo verti išpurtę valstybių valdovai, ar konspiracininkų bėdų šaltinis Sorošas. Patogiausiai strėlės sminga į soctinklų dėmesio geidėjus. Minia ieško į ką parodyti pirštu ir net apsilaižo, kai influencerės krenta nuo laiptų. Tikrosios priežastys nustumiamos šalin, nes dažniausiai yra per sudėtingos ir susivėlusios. Be to, "mes žinome geriau, nes visą laiką viską matėme".
Girard teoriją infuenceriai išpildo dešimtukui. Atiduodami atlapi gyvenimai po kurio laiko ima virsti kitų nuolatos regima realybe, ima vaidentis, kad jie gal net priklauso stebėtojams. Ir vos tik influenceriams kažkas nepaeina, neišeina, ar ne-da-eina, čiumpamos kuokos ir bėgama lupti. Dar daugiau, manau (neturiu britų mokslininkų skaičių), kad daugybė influencerių yra sekami net ir jų nemėgstant. Jie sekami tam, kad būtų ką apšnekinėti.
Tad kitą kartą traukdami smerkimo rimbą, atminkite dvi žiaurias viešumo pamokas: 1. Jie nebūtinai to nusipelnė, 2. Taip jiems ir reikia.
DIZAINAS
Fantasmagorinių kompiuterių rūsys
Jei mėgstate kreivesnį humorą, Dana Sibera bus jūsų draugė. Žinant koks jis kreivas, nesu tikras, ar čia jos tikras vardas, ar ji yra ji, o ne koks pokštaujantis dirbtinis intelektas. Bet kuriuo atveju, panaršykite po Danos profilį ir itin realistiškus retro kompiuterių, dažniausiai, Apple, vaizdus, kurie taip įtikinamai atlikti, kad nepaisant savo absurdiškumo, atrodo lyg kadaise tikrai egzistavę riboto leidimo prototipai: į keturias dalis sulankstomas leptopas, dviekranis MacBook dviems studentams, pelė su mini klaviatūra joje ir, aišku, favoritas, L-formos ekrano Ehman modelis. Ir juokinga, ir norisi eBay patikrinti, ar tik kuris jų šiuo metu neatsidūrė pardavime.
PROKRASTINACIJA
✏Vinis į batą, nupjauti pirštai ir kritimas iš lėktuvo. Olandiškieji retroplakatai moko atsargumo.
✏Pagaliau, soctinklas, kuriame gali bendrauti tik dirbtinis intelektas.
✏Girdite ir vis daugiau girdėsite nostalgiją reanimuojančio popso — tai susiję su didelėmis kompanijomis, supirkinėjančiomis legendų dainų katalogus ir vėliau provokuojančias semplavimui, ar kitam pernaudojimui.
✏M&Msai, liofilizuoti vaisiai ir uogos, užpilama kava — viskas prasidėjo karuose. Atlas Obscura vardina maistus ir formatus, kuriuos armija paragavo pirmiau nei civiliai.
✏Dėka klimato atšilimo alergijos sezonai (kas jas turi, tas šiuo metu jau čiaudėja) tįsta — jie ilgėja ir intensyvėja, nes augalai gamina daugiau žiedadulkių per ilgesnį laikotarpį.
✏Tėvams, kurie savo vaikams vis dar dovanoja (tikiuosi, žaislinius) pistoletus ir kitus ginklus galbūt padės šis Washington Post straipsnis su detaliomis vizualizacijomis, ką kulka nuveikia žmogaus kūne.
✏Reagan Ray sukrovė daugybę žymių mokslinės fantastikos filmų ir jų ekrane pasirodžiusių pavadinimų šriftų smalsioms estetų akims. Taisyklių nėra, tačiau erdviniai užrašai, minimalizmas, metalo efektas šmėsteli dažniau nei kiti.
✏Suomių laikraštis Helsingin Sanomat prikišo faktinės informacijos apie karą Ukrainoje į Counter-Strike kompiuterinį žaidimą. Specialiai rusams, kurie žiniose tegirdi propagandą ir neturi prieigos prie atvirų informacijos kanalų.
✏Argumentas prieš čipsus ir šokoladinius batonėlius: smarkiai perdirbti maistai ne tik tukina, bet ir kvailina, depresina ir traukia žemyn.
Ramanauskai bet tu ir moki žodžių!!!!! Meistras - kai kurie žmonės per gyvenimą tiek neištaria įvairovės kiek tu į viena naujienlaiškį supili! Bravo - ir ačiū
Fantastiška! Man tinginčiai naršyti, šis naujienlaiškis yra tikras atradimas. Ačiū!