Pastaruoju metu daug laiko savo dienoje skiriu mąstydamas ir projektuodamas kuo gali virsti naujienos, kaip dirbtinis intelektas gali padėti jas rūšiuoti, personalizuoti ir leisti ištardyti/apklausti. Plačiau pasipasakosiu netrukus, bet gan akivaizdu ir dabar, kad naujienų yra per daug. Kad mažiau irgi pakanka. Kad pakaktų kokių max dvidešimties kąsnių per dieną. Mažiau naujienyčių, daugiau kokybinio skaitymo. Knygų, ilgaskaičių straipsnių, giluminės žurnalistikos, ar, hrrm hrrm, naujienlaiškių. Šįkart rekomenduosiu dar vieną. Tuo tarpu yra ir vėl ką vartoti! Pavyzdžiui, dviejų valandų paskaitą, dirbantiems su auditorijomis apie tai, kaip pasaulio brendai išradingai skatina pardavimus (išduosiu: ne vien nuolaidomis!). Įsijunkite gegužės 16 d. prie kavos. Paskaitų nevartojantiems — bandelės, pramogos ir jokių telefonų mokyklose.
VARTOTOJO GIDAS® GEGUŽEI
Skaitinys/klausinys: Velniop telefonus iš mokyklų
Pradėkime nuo bombos: per didelis išmaniųjų naudojimas vaikams ir paaugliams baigiasi tragiškai. Pagal įvairius rodiklius įvairiose šalyse Z karta (gimę 1996 m. ir vėliau) kenčia nuo nerimo, depresijos, savęs žalojimo ir su tuo susijusių sutrikimų daugiau nei bet kurios kitos kartos atstovai, apie kuriuos turime duomenų. Priežastys daugiapakopės, bet nuopolis sutampa su laiku, kuomet turtingų šalių paaugliai iškeitė savo telefonus į išmaniuosius telefonus ir daugybę savo socialinio gyvenimo perkėlė į internetą ir ypač į adiktyvią socmediją.
Taip, brangūs tėvukai ir seneliai, operatoriai ir edukatoriai. Trumpam suspenduokite įsitikinimą, kad tik technologijų apgaubti moksleiviai bus pasiruošę ateičiai. Palaikykite duris nuo iškart atlekiančių, užsienius patyrusių tėvazų, kurie paaiškins, kaip išmanieji ten naudojami. Ir šiušinkite cypėjus, kad “bet juk visi juos turi, kaip mano vaikas?!”.
Noriu, kad susipažintumėte su su socialinės psichologijos prof. Jonathanu Haidtu. Galite pasirinkti The Atlantic straipsnį “Get The Phones Out Of School Now” ir jo paantraštę “jie [išmanieji] trukdo mokymuisi, darko santykius, mažina bendrumo jausmą. Jie turi būti uždrausti.” Galite imtis visos JH knygos “The Anxious Generation: How the Great Rewiring of Childhood Is Causing an Epidemic of Mental Illness”. Arba skirkite ausis informatyviam valandos dialogui Dr.Becky tinklalaidėje “Good Inside”. Pastarojoje girdisi profesoriaus balsas; jis neįtikėtinai malonus, tačiau draugiškumas apgaulingas — temos skausmingos ir svarbios.
Tyrimai triuškinamai grūmoja: vaikai prie ekranų prilipę yra per ilgai (vidutiniškai, apie 7-9h per dieną). Mažinkite tą laiką drastiškai. Jums nepatiks, ką rado Vilniaus Universiteto mokslininkai dar pernai ir apie ką žiniasklaidoje buvo vos vos pakrapyta. Kam gi įdomi žinia, jog ikimokyklinukams viena ekraninio laiko valanda yra pats tas, pradinukams — dvi, jaunesniems paaugliams (11–14 metų) – iki 3 val. per dieną. Neparanku! Man irgi. Bet, jei mokslas sako, gal dėl visa ko reiktų sunerimti?
Psichologas paaiškina, kaip jaunoji karta tėvų baimių dėka buvo sistematiškai deprivuojama nuo laisvės, neprižiūrimo žaidimo, atsakomybės, rizikingų sprendimų galimybių, skatinančių kompetenciją, brandą ir psichinę sveikatą. Išmaniuoju prisotinta vaikystė vardan turinio vartojimo išstumia viską kitą. Z kartos vidiniai termostatai buvo nustatyti į gynybinį rėžimą. Šios kartos mokiniams žodžiai, idėjos ir dviprasmiški socialiniai susidūrimai kelia didesnę grėsmę nei ankstesnių kartų mokiniams, nes mes iš esmės pakeitėme jų psichologinę raidą.
Klausantis JH viskas atrodo triuškinamai aišku. Bet yra ir abejonių, ar vien draudimas yra atsakymas. Kiek metų pezama apie interneto higienos pradmenis mokyklose ir namuose? Veiksmai šia kryptimi gan chaotiški. The Conversation apskritai neranda svarių įrodymų, kad draudimai padeda. Tuo pačiu progresyvieji prancūzai užsakė išsamų tyrimą ir rekomendacijas. Negailestingos jos: jokio ekrano iki 3 m., jokio telefono iki 11 m., jokio išmaniojo iki 13 m, ir jokios socmedijos iki net 18 m. The Guardian klausia, ar ne geriau mokyti susigaudyti interneto ir išmaniųjų pinklėse, klastose, lipdune ir nenumesti to kaip tabu temos?
Aktyvusis socpsichologas siūlo kolektyvinės sutarties sprendimus ir sako, kad po vieną kovoti neįmanoma, reikia bendrų judėjimų. Jis skatina išvis atsisakyti išmaniųjų telefonų prieš vidurinę mokyklą. Jokios socialinės žiniasklaidos iki 16 metų. Ir daugiau savarankiškumo vaikams, laisvo žaidimo ir atsakomybės realiame pasaulyje.
Visame interviu pastarasis punktas man atrodo ypač akcentuotinas ir jis gerai jį praskleidžia. Tai primena sėkmingą islandų kovą adikcijomis, kuomet paaugliai įtraukiami į sporto užsiėmimus. Raukime antakius, aiškinkimės, ieškokime ne patogesnių, o taiklesnių sprendimų. Galbūt net pabandykime skelti diskusijas, susitikime padiskutuoti. Bet jokiu būdu neignoruokime šitos temos. Ji aštri, svarbi, ir ei, kodėl maigote telefonus, aš su jumis kalbu!
Knyga: Werner Herzog “Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus” (Odilė)
Jaučiu, kad šie fragmentiški prisiminimai skaitytųsi ir visai nepažįstantiems nerimastingojo Wernerio, neprilygstamo keistenybių magneto kūrybos. Nes nors ir jo filmuose laivai tempiami per kalnus, o aktoriai vaidina užhipnotizuoti, už kadro vyksta nemažiau dramos, liejasi kraujai, krenta lėktuvai, traukiami pistoletai žvaigždei atgrąsyti nuo pabėgimo. Drama abejose pusėse. Tiek filmų, tiek gyvenimo scenarijuose. Abi jas Herzogas ir aprašinėja, šokčiodamas laike ir įvykiuose. Režisierius, kurio naratyvinio balso nesumaišysi su niekuo, cituoja kitą savitabalsį André Gide’ą: “Keičiu faktus taip, kad jie labiau primintų tiesą nei tikrovę.” Tiek savo kūrinijoje, tiek jos atminime, Herzogas rodo tiesą, kad net šiurpai bėga, pasistatydamas tikrovės štatyvą kaip jam patogu. Kokia galvotrūkčiais lekianti ta jo kūryba, koks tirštas gyvenimas, laimei, dabar bent šiek tiek ir užrašytas.
(“Odilė” yra žaibas: “Eurekoje” užsisakau angliškąjį leidimą, kol jis keliavo, pasirodė ir lietuviškasis.)
Kinas: “Chimera” (La Chimera)
Nepavalgiusieji “Kino pavasaryje” apsilaižys nuo netikėtai kino teatruose apsireiškusio keistuolio iš kadaisinės “Scanoramos” programos. Alice Rohrwacher prieš keletą metų mane prigavo su iš naivumo susigarbanojusiu, per laiką šokančiu “Lazzaro felice”. Naujame jos filme, kuris visas jaučiasi lyg nematytas italų neo-realizmo ir 70-ųjų amerikietiškųjų indie mišinys, vėl atsisukinėjama praeitin, tarpstama komunoje, abejojama kapitalizmu, stebuklinama. Tik čia iškadruojamas toks kauštelėjęs Artūras ir jo nekasdienis talentas rasti bei su siaučiančių vagišių sauja pasičiupti bei parduoti paslėptus Etruskų artefaktus. O gal veikiau kasinėti dingusios meilės?
Serialas: “Fallout”
Kaip aš muisčiausi per antrąją “Kopą” (Dune)! Ta perdėta rimtybė, įprasminama fatališkų dialogų fasadu. Į viską susiraukianti Zendaya. Ant kirminų pramokęs skeitinti ir dėl to rėkiantis suskiškas Timothy Chalamet herojus, man niekaip ir neįsiūlęs savo didvyriškumo. Kiek komiška iš savo reikšmingumo gėrio-blogio kova su vis tiek per mažai masinių kovos scenų. Žodžiu, ėmė nervas. Ir nebuvo kaip skųstis, nes o kas geriau. Štai — geriau. Amazon serialas “Fallout”. Pagal žaidimą! Tad geeky faktorius lieka aukštumoje. Bet su nuolatine autoironija ir kur kas įdomesniu socialiniu, konstruojamos visuomenės, privilegijų, ar net nacizmo komentaru. O taip pat: ikoniškais personažais (ghouls šiemet rengsis pusė Helovyno vakarėlių svečių), atominio karo šiurpėmis (itin tintiliuojančiomis agresorių kaimynus), erdvių įvairialypiškumu. O galiausiai, ir pagrindiniu veiksmo kūrinių matu: įtampa. “Fallout” “Kopą” supila į smėlio pilį ir nuspiria viena koja. Distopijų gerbėjams patiks gyvenimas Žemėje po daugybės metų nuo vieno, ar kelių atominių grybų iškilimo. Pamažu atkeliami pasakojimo lakštai, prisuperklijavo pirmam sezonui, kuris, klausimas, ar bus pranoktas. Koks skirtumas, kad tik nereiktų grįžti į Arakį.
Tinklalaidė: “Who's behind these scammy text messages we've all been getting?”
Ameriką ir kinus siaubia giminingas skemelis, kurio dar nesu matęs LT, bet jūs tik palaukite. Gauni atsitiktinę žinutę, kurioje klausiama, kaip sekasi tau, Danieliau. Nesvarbu, kad tu ne Danielius, jų viltis, kad vis tiek imsi bendrauti. O tada tau pasiūlys investuoti į super slidų kripto per neaiškų appsą. Viskas vyks laužyta kalba ir iškart rėks “išdurkė!!!”. Neįtikėtina, bet tokiu būdu išmulkinami mi-li-jar-dai. Tačiau čia tik pradžia — vienas bebaimis žurnalistas siekia būti tyčia apmautu ir nori sužinoti, kas kitame ryšio gale. Nespoilinu dar vieno landaus “Search Engine” audio detektyvo, kitame ryšio gale — siaubas.
Kūrybingumas: Karstai iš Ganos
Norite būti palaidoti Heinz butelyje? Kasečių grotuve? Čili pipire? Taksi automobilyje? Šešis dešimtmečius trunkančioje įvairiaformių medinių karstų gamybos karjeroje Paa Joe matė ir darė visko. O dabar ganietis yra įleidžiamas į meno pasaulį. Čia, čia ir čia.
Vieta: Habits Bakery
Mano vienas mėgstamiausių Vilniaus rajonų — Kaunas. Kiek atokesnis už kitus, bet vis ką kultūriško pasiūlantis ir pamažu skanėjantis. Ir tarp skanėjimo lyderių yra Dovydo Vaisovo kepiniai, sumuštiniai ir pusryčiai-o-gal-pietūs Habits Bakery (charakterį turinčios Habits kavinės sesuo). Traška, tįsta ir pranyksta burnoje gausus bandelynas ir jo hibridinės sluoksniuotos tešlos formos, humusai, grikiai, šakšukos. Eilė gyva, savaitgaliais judesio ir kamščių — gausiai, tad kai kitą kartą lankysite Kauną, pradėkite formuoti įprotį. Jei Kaune gyvenate, žinoma, įprotis jau suformuotas.
Tyrimas: Kada mes nustojame atrasti naują muziką?
Imliausi muzikos skonių formavimuisi esame trylikos-keturiolikos (butent tada ir pradėjau kasdien ryti dainas). To laikmečio kūriniai daugeliui tampa dažniausiai klausomais jau sulaukus suaugėliškesnio amžiaus. Batai didžiumą ištinka 33-jų: skonis stagnuoja ir muzikos preferencijos apauga kalkėmis, jūs imate norėti daugaiu to paties. Daniel Paris košia tyrimus ir apmąsto vidinio muzikinio algoritmo vystymąsi.
Knygynas: “Juodas šuo”
Po ilgamečių knygų prekybos nuotykių, užsidaro vieni ryškiausių miesto bukinistų. “Juodas šuo” daugiau neturės savo plytų ir cemento knygyno Palangos g. (norint, kad įleistų į ankstesniąją savo buveinę Pylimo g., reikėdavo paskambinti durų skambučiu) ir apsigyvens internete. Knyga internete tokia pati, tačiau pirkimas ne tas pats. Todėl jūs dar galite spėti iki gegužės 12 d. atsisveikinti gyvai ir pačiupti kažką gero išsinešimui.
Tinklalaidė: “Bandymai suprasti žmogų #7: Kritika”
"Kritika" — gana aiškus žodis, o kiek visko aprėpia: kūrybos, ar mokslo kritiką, kuri iš esmės yra informuota nuomonė, platesnį reiškinių vertinimą, soctinkluose laidomas masių pareiškimus, anoniminę kritiką recenzuojant vietas, daiktus, paslaugas, specialistus, santykiuoe išrėkiamą asmeninę kritiką, trolinimą.
Šioje temoje painiojasi vertinimai, nuomonės, pareiškimai ir įžeidinėjimai. Ji gali būti nuožmi ir vis tiek nutekėti kaip vanduo nuo saulės kremo, ji gali būti vos bakstelinti ir perlenkti stuburą pusiau. Mes patys pasirenkame ką su ja veikti.
Tad, kaip ir visur, smarkiai smarkiai įsižiūrėjus, matosi atomai: kas visgi yra kritika? Kur jos atakos laukas? Kaip ji gali paveikti? Kaip ji gali būti prasminga, ar net naudinga?
Mano ir gausių pašnekovų mintijymų laida pirmiausiai transliuota LRT Klasika ir radijotekoje, o dabar gyvena įvairiose platformose.
Naujienlaiškis: Emilijos ausis
Emilija yra iš kilmingos šeimos (jos mamos, ilgametės “Šiaurės Atėnų” ex-redaktorės Jūratės Visockaitės recenzijos man yra džiaugsmas, kaip ir galimybė pakviesti ją pasidalinti mintimis mano laidoje) ir jai pavyko perimti rašto įgūdžius. Kai toks pastabus ir rišlus žmogus rašo, skaitytum nors ir apie laminuotas grindjuostes. Bet Emilija rašo apie LT pop muziką, kurios lietuviai klausosi kraupiai daug, o skaityti dar tik mokosi. Ne taip seniai ji debiutavo su naujienlaiškiu ir vienuoliktu numeriu skėlė blokbasterį: surankiojo nešvankybinius idiotų iš 1994-ųjų LT popso tekstus. Auksas! Viena daina vadinasi “Aš, automobilis ir tu”, kitoje dainuojama apie naktį su prostitute, o viską pralenkia grupė, pasivadinusi “Bloga reputacija”. Prenumeruokite, prašau.
Patarimas: “Būk vieninteliu”
Nieko nėra lengviau nei tapti rinkodaros konsultantu, stiliaus ekspertu, mitybos specialistu Instagrame. Ten, kur yra “Bio” laukelis, tereikia įrašyti: “rinkodaros konsultantas” (dar geriau — angliškai!), “stilistė”, “mitybos specialistė”. Pabandykite — veikia. Neįgudusiai akiai tie, kurie kažką žino ir tie, kurie sako, kad žino, suvienodėja. Ir tuos žinančius ima siutas — aš tiek ir tiek metų tai dariau, o dabar kažkas bam ir apsiskelbė tokiu pačiu. Čia Jason Kottke cituoja Kevin Kelly ir primena, kad mes neturime siekti būti geriausiais (vis geresniais ir geresniais už neįvardintąjį kažką), o būti vieninteliais tokiais (pabrėžti savo kitokumą, tolti nuo palyginamumo).
Dešimt mėnesio dainų: “Everybody knows that I'm half crazy, but the other half is doing all right”
Citata: apie kvailą, bet klastūnišką klausimą susitikus
““Kaip sekasi” yra banano žievelė, su didžiu mandangumu pakišta tau po kojomis, sūris, atviliojantis tave prie klišės spąstų.”
Georgi Gospodinov “Liūdesio fizika” (Rara, 2022)