VARTOTOJO GIDAS® kovui #13
Knygų mugė, Kino pavasaris, naujas muziejus, neeilinė diskoteka — apie ką dar svajoti?
Herojai: Grace Slick gailisi, kad nenuspaikino prezidento
Nesidomi psichodeliniu roku, bet vis tiek žinai “Somebody To Love”. Koveriais, ar girtais karaoke bandymais nudrožtas, filmų ir serialų garso takeliuose nuolat poptelintis, meilę kaip ginklą šlovinantis himnas. Jo centre — pjaunantis Grace Slick balsas. Prieiki prie jos arčiau, na bent jau tiek, kiek Tim Jonze.
Glaustas CV: ilgus metus buvo Jefferson Airplane, o vėlau ir baisybinių nr.1 hitų kepėjų Starship šerdis. Taip pat Grace varė narkotikus kaip Skittles, pirmoji paleido F-bombą TV eteryje, planavo JAV prezidentui Richardui Nixonui į arbatą įlašinti LSD. Visiškas brat prototipas, nepaisiusi “galima—negalima”, nuolat prisidirbdavusi reikalų su policija ir iki pat dabar, jau būdama 85-erių, dalinanti interviu, tapanti, rašanti nešvankias dainas ir neprarandati smagumo. Ji net gailisi, kad 80-aisiais buvo išsiblaiviusi. Sako, tada tų šlamštinų dainų prikūriau.
Grace mirkteli, kad paskata siausti buvo užkoduota istorijose, kurias tėvai jos kartai sekdavo vaikystėje. “Žmonės man kartojo: “Kodėl jaunimas tuos chemikalus naudoja?” “Turbūt nepastėbėjote, kokias pasakas mums skaitėte? [Lewis Carroll knygoje] Alisa suvartoja bent penkis skirtingus narkotikus. Net Snieguolė buvo išjungta kažkokio chemikalo!”
Ar ne tokių roko žvaigždžių slapta geidžiame savo parapijoje? Ar ne tokių spalvų norime vietoje tų nufiltruotų, frappe latte lūpas išsitepusių, išlygintais Instagramo postais ir algoritminiu muzaku save nuolat transliuojančių geriukų? Daugiau tų savaip dūzgiančių, nepatogių, autentiškų variklių! Tad užeikit į straipsnį, o tada jau planuosime fanklubo veiklą.
Knyga: Alice Munro “Hateship, Friendship, Courtship, Loveship, Marriage“ (2001)
Ar lietuvis bijo apsakymų? Lyg ir esu girdėjęs, kad jie prastai perkami. Gal todėl apsakymų legenda Alice Munro buvo kadais mestelta mūsų skaitytojams ir nebesugrįžo. Be reikalo: Nobeliu paženklinta kanadietė turi itin tvirtą, ironizuojantį, giluminį smūgį. Be to, jis dar ir itin klastingas. Apsalusi nuo meilės mergina, pasirodo, yra mulkinama dviejų paauglių, kurios jos laiškus perrašo ir stumia ją į nepatogią situaciją. Tenisą pažaidusi moteris randa pasimirusį vyrą, bet jokio raštelio ir prisiminimus apie išdavystes. Kita herojė patiria gyvenimo lūžį kartą paneištikimaudama ir nuolat perkurdama šio akto prasmę. O galiausiai ir nokautas: žiauri meilės ir demencijos istorija tarp Jo, Jos ir Trečiojo. Munro tikrai nesąžiningai apleista, smarki ir aktuali, nuostabiai rašanti už moterį — gal apsakymų neskaitome, nes nerandame va tokių?
Fotoalbumas: “And Then It Fades (Away)” (Six Chairs Books, 2024)
Koks viršelis! Vartydamas šį dabartinės LT fotografijos rinkinį nepaliaujamai galvojau “koks viršelis!” ir kad gal jis gali būti naujo žurnalo pradžia. Kodėl nesurinkus jaunųjų fotografų reguliaresniais ypais? Nuolat atspaudinėti jų pažangą? Šis, savo naujumu energingas, tyčiškai sujaukta autorių eksponavimo tvarka patenkintas albumas leidžia šokinėti per nuotraukas nelyg tinkle, kur kiekvienas kadras turi atlaikyti mūsų pakrikusį dėmesį. Tik popieriuje esi lėtesnis, įdėmesnis. Ir tuomet čia ypač išryškėja mane labiausiai pagavę Saulės Gerlikaitės ir Gedvilės Tamošiūnaitės ironiški realybės kreivumai. Mažas tiražas. Bet gal bus tęsinių?
Vilniaus knygų mugė: nepasotinami ketinimai įsigyti
Kaip čia neblizgės skaitymo akys ir nedrėks vartymo pirštai, kuomet masyvi “Vilniaus knygų mugė” kiekvieną leidyklą stumteli atskleisti savus pasididžiavimus.
Bandau riboti apetitą ir negalvoti, kur tas knygas reikės dėti (lentynų užpildymas: 105%). Vardiju savus ketinimus įsigyti, o gal net ir perskaityti:
❍ seniai nužiūrėtą Mary Beard tyrimą apie neišsemiamąjį miestą “SPQR. Senovės Romos istorija” (Kitos knygos),
❍ pakartotinius, nuolat mane sukrečiančios bebalsių žmonių kalbintojos Svetlanos Aleksijevič užrašus “Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių” (Kitos knygos),
❍ jau kone periodiškai leidžiamo, įtaigiai šiuolaikybę kramtančio filosofo Byung Chul-Khan kompaktišką analizę “Psichopolitika. Neoliberalizmas ir naujosios galios technologijos” (Kitos knygos),
❍ jau kelis kartus pražiopsoto mitologijos tyrinėjimų svarbūno Joseph Campbell naujieną “Herojus su tūkstančiu veidų” (Tyto alba),
❍ taip pat ir Marijos Drėmaitės bei Rūtos Latėnaitės nuolat (ir, tikiuosi, amžinai) atnaujinamą “Vilnius 1990-2025. Architektūros gidas” (Lapas),
❍ būtiną turėti savo lietuviško vertimo greičiu net užsienius lenkiantį Olga Ravn romaną “Vaško lėlė” (Rara), nes gudrioji leidykla sunumeravo knygas ir man dabar galas — negaliu pakęsti kolekcinių plyšių,
❍ galiausiai, koks pavasaris bent be vienos poezijos knygos? Tiesiu rankas link Gintaro Grajausko “Vandens skonio” (Baziliskas).
Kino pavasaris: 30-o (!) sezono pagyros
Visiškai neperlenksiu sakydamas, kad Lietuvoje turime tik vieną tiek ilgai trunkantį, taip nuosekliai kokybę išlaikantį, taip išsamiai užsienio spalvas eksponuojantį kultūrinį renginį. Ir dar tiek intensyviai lankomą. Šis fenomenas tęsiasi 30 metų. Nieko net arti to, ką pavyko sukurti ir išlaikyti "Kino pavasariui", nėra.
30 metų yra kosmosas. Kelios kartos jo paliestos. O kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva. Tai yra neprilygstama kultūrinė žymė.
KP mus įpratino prie kino aktualumo (sunku būtų patikėti kokiame naujo, autorinio kino skurdistane kažkada gyvenome), kūrėjų drąsos, reginio svarbos. Tai tapo labesniu gerų filmų atrankos ženklu nei bet kurie mums žinomi apdovanojimai.
"Pavasaris" yra neatsiejamas šalies bėgime nuo uniformiškumo, kuris taip šlykščiai mus smaugė sovietuose, į asmenybiškumą, į save. Pirkdami bilietus į filmus mes vis labiau sinchronizavomės su pasauliniais kino sezonais, o ne praeityje kruopščiai prarinktais, išfiltruotais varguolių daviniais.
Nesakau, kad vingrus tautietis nerasdavo būdų pamatyti gerų filmų, bet "Kino pavasaris" skleidėsi dideliame ekrane, visa svarba, viešai ir pakelta galva.
Todėl sveikinu ilgaamžius kovotojus už autorinį kiną Vidą, Algirdą ir visą gausią komandą (dėkui Daivai, pakvietusiai mane kurti jubiliejinę kampaniją) — čia per jus aš retai kur geriau jaučiuosi nei žiūrėdamas filmą kino teatre.
Dalinuosi ir šiųmetiniais radiniais bei planais:
❍ “Universali kalba” (Une langue universelle, 2024). Keistūniškos komedijos yra būtent tai, ko einu uogauti į "Kino pavasarį". Užkurkime veiksmą Kanadoje, kurioje visi kažkodėl šneka persiškai (kartais mokydamiesi prancūzų) ir ieško susikalbėjimo, ar susiradimo. Tuomet pridėkime Roy Anderssoną, Jacques Tati, Wesą Andersoną, Dominique'ą Abelį su Fiona Gordon ir įstumkime į jų suskaičiuotus kadrus ir absurdus brutalizmo architektūrą. Pilnas įtakų, tačiau vis tiek savitas filmas. Išsišokėlis!
❍ “Akiplėša" (2024). Žvitrus ir gyvsidabriškas Saulės Bliuvaitės debiutas apie grožį ir jo standartų pančius, jaunumą ir kvailiones. Ilgametriškai debiutuojanti režisierė jautrias temas raiko ne su pastarųjų metų lietuviškam indie kinui būdingais tritaškiais sakinių gale, o šauktukais. Paauglystę fiksuojantis filmas pats ir yra paauglystė.
❍ “Povas” (Pfau - Bin ich echt?, 2024). Man neleido pagirti Andrea'os Arnold “Bird”, nes visi ir taip jį liaupsina ir jūs jo neišvengsite, užtai liko vietos kitam paukščiui. Šįjį, spėju, jau nusipirko Holivudas ir matuoja Goslingui, ar visur stumiamam Glenui Powellui. Bet kol jie susisuks, atsisėskime į originalą, kuriame toks Matthias teikia neįprastą paslaugą — yra samdomas suvaidinti ką tik pageidauji, pvz., apsimesti išsilavinusiu vaikinu. Komiškos situacijos rašosi pačios ir jau girdžiu kikenančias sales.
❍ “Meilės pasėkmės” (Le conseguenze dell'amore, 2004). Nekantrauju iš naujo plačiame ekrane aplankyti savo ilgametę meilę su pasėkmėmis — po dvidešimties metų kartojamas man itin svarbus Paulo Sorrentino filmas, su jau aiškiais autoriaus bruožais, dariusiais įtaką mano kino skonio vystymuisi. O ir koks įstringantis Toni Servillo personažas: fasadiškai šaltas, mafijos įveiklintas, vienatvės surakintas bankininkas-Sizifas su giliai paslėpta širdimi.
❍ Ir dar, ir dar. Būtina intriga festivaliui yra žinojimas, kad ir kiek besiruoštum, ekrane bus netikėtumų. Nekantrauju: kreivumais intriguojančio “Žokėjaus”, smarkiai mėgstamo kinų autoriaus Jia Zhang-ke “Tėkmės pagautų”, kanadiečio simpo nuotykių “Paul” po moters padu ir ant “Oskaro” nominacijos slenksčio buvusios Rūtos Kiškytės scenografijos filmui “Sing Singo kalėjimas”.
Ana: Tinklalaidė iš tavo turinio. Kasryt.
Previously on Ana: Ana yra turinio agentė, kuri skaito tavo mėgstamus naujienlaiškius, ištraukia naudingą informaciją iš portalų, seka rūpimas temas, apibendrina ir atsako į klausimus apie naujienų turinį bei platesnį kontekstą. Darbšti ir itin protinga.
Šioje serijoje: Ana “klausosi” tinklalaidžių už tave ir pateikia dėmėsio vertas ištraukas — spust ir pasiklausai reikšmingo gabaliuko.
Bet kuo ypač džiaugiuosi, tai ne taip seniai dar mokslinės fantastikos filmu buvusiu sugebėjimu: Ana kasryt iš visko, kas tau svarbu, suplaka įvykių ir įdomybių kokteilį ir įgarsina trumpą tinklalaidę. Taip, vien iš tavo reikalų sudaryta tinklalaidė paruošiama kasryt, tik tau.
Neleiski sau nusinaršyti, pakviesk Aną padėti taupyti laiką. Siųskis ir paliepk draugams.
Instagram: “A View From A Bridge”
Prilipau prie “Subway Takes” ir netrukus buvau užalgoritmintas kažkuo panašiais, tik gerokai rimtesniais video intervais. Šiame formate žmonės laidiniu telefonu (nuo kažkurio iš Londono tiltų) pasidalina savo pamąstymais apie ką tik nori: adikcijas, kūną, seksizmą, pasimatymus, traumas. Jie kalba, o kamera atsitraukinėja iki kol heropjai vos matomi. Lygiai prieš metus, ieškodamas subtilesnių formų (nei mikrofonas gatvėje į burną) praieviams pakalbinti menininkas Joe Bloom užkūrė serialą “A View From A Bridge”. JB, nors ir įkvėptas Humans Of New York personažų, pradžioje nedrįso viešinti atliktų interviu ir tik draugų padrąsintas paspaudė “publish”. 400k+ sekėjų sustabdė naršančius nykščius: “pagaliau, kažkas tikrai jautraus”. Pradėki nuo Sleaford Mods.
Muziejus: Mokslo sala
Iš pradžių Vilnius atsiliko arena, tada stadionu, galiausiai, pražiopsojo ir trečiąjį srautą generuojantį megamagnetą — mokslo muziejų. Tiek to, į mašiną, ar traukinį ir Kaunan su iš labai anksto nupirktais bilietais. Pagaliau, turime vietinį “Koperniką” ir dar naują, nenudrožtą STEAM pramogą vaikams bei vis dar vaikams. Įsielektrinkite plaukus, patirkite žemės drebėjimą, paplasnokite prieš vėją, pasijauskite apgirtusiu vairuotoju, o svarbiausia, nors ir paviršiumi pačiupinėkite popmokslą — intensyvios dvi valandos gali išjudinti net Roblox adiktus.
Dešimt dainų: “I am the final silence / The last electrician alive”
Chameleoniškas Dean Blunt namie priraito demo instrumentalų, nusiunčia juos Eliasui iš Iceage, tas ant viršaus pafrystailina ir gaunasi gražiai. Buvęs fantastinių Yeasayer narys baladžiauja. Robertas Palmeris, taip, tas pats, new wave’ina. 80-ųjų enigma Emerson įspėja apie nekokybišką koksą. O man vis aiškiau, kad viskas, ką išleidžia Villager yra arba bus šokama.
Laiko švaistymas: mažiau sekso, telefonų ir kaip tave mato Google
✺Jei matėte vidutinišką “Babygirl”, greičiausiai likote nusivylę kiek mažai erotikos buvo tame “erotiniame trileryje”. Stephen Follows suskaičiavo, kad per 25 metus sekso filmuose sumažėjo 40%, o romantinių filmų skaičius nuo 34.8% 2000-aisiais susitraukė iki apgailėtinų 8.6% pernai.
✺Rašiau apie būtinybę permąstyti išmaniuosius vaikų/paauglių rankose. Danija uždraudžia ikitrylikamečiams juos turėti mokyklose.
✺Žymiai įdomesni apdovanojimai nei “Oskarai”: ypač kategorija “Koks filmas pagerėtų, jei jame būtų “Anoros” herojė Anora?”.
✺Jaučiu jos skausmą.
✺Nematytų YouTube video karuselė. Keistas jausmas yra pamatyti, ko beveik niekas nėra regėjęs.
✺Norite suprasti, ką apie tave galvoja Google? Įkelk nuotrauką ir pakraupęs skaityk kiek tau metų, kiek uždirbi ir ką tau geriausia pareklamuoti.
Šokiai: Vaikinai Iš Padorių Šeimų (kovo 28, Ġåłľeřÿ•1986)
Esminei metų diskotekai mudu ruošiamės iš peties ir jūs taip darykite. Mes: nusipirkome naujus USBus, netrukus premjeruosime video klipą, įrašinėsime VIPŠ laidą apie kaip patirti totalią laimę, net kepures nešime valyklon. Jūs: atlikite tempimo pratimus, reikės judėti.
Kovo 28-osios renginio programa:
21:00 Apšilimas namuose, renkasi draugeliai.
21:05 "Rėjus jau padaugino, dundukas, paguldykime, tegul miega."
22:00 "Gal galiu aš savo Spotify pajungti, pridiginau muzikos?"
22:02 "Ramoka tokia. Bet nepatikėsi, kokį gabalą aš išdiginau"
22:30 "Išprotėsiu kaip nervina tas Džo mane, patraukit jį nuo kolonėlių"
22:31 "Rėjus atsibudo!!!"
22:35 "Jėgėrbombos visiems, jau taksas atvaro!"
22:36 "Kas jam daros?" "Rėjau?!" "Vėl kaput."
22:51 "Varom, varom, Dženet, paskubėki, triskart taksas skambino, negalim vėluoti"
23:00 "Ačiūdiev laiku atvarėm, nenorėjau praleist pradžios. Bet, Maiklai, o kas čia per du kaubojai groja?!"
Pažymėkite savo dalyvavymą. Įsigykite išankstinį.
Labai ačiū, Tomai, už Grace Slick - prisitraukiau kėdę ir pažiūrėjau 3 dalių interviu https://youtu.be/-Ofo0HF0Xao?si=g1vuAP3tGNwGPDqD Pažintis be tarpininkų labai įkvepianti. Būtų labai įdomu aptarti :)