VARTOTOJO GIDAS® metų apžvalga #12

Palaukite, dar nepakaskime 2024-ųjų, juk tiek visko įvyko

Kadras iš filmo “Pierrot le Fou” (Jean-Luc Godard, 1965)

Idealiame pasaulyje VG® rašyčiau kas mėnesį ir metų gale tiesiog paprašyčiau Anos, kad viską sukramtytų bei gražiai išguldytų uždaromajame laiške.

Tačiau pernai bandžiau viršyti save projektais ir reikalais, tad kartais rekomendacijos likdavo vien gerais ketinimais — praleistos ir užmirštos. Pastarąjį Gidą® rašiau dar rugsėjį.

Nieko čia nesusumuosi, reikia atmintinę užkurti ir tarpus užkamšyti. Todėl — apytuščią sausio pradžią pasitinku surikiuodamas anų metų pamėgimus pagal ūgį ir temas.

Noriu palinkėti visgi tilpti savyje, nesilieti per kraštus, gal net kokį 15% savęs palikti neužimtą, laisvą avantiūroms, kodėl-gi-ne-kams, savo algoritmo atnaujimui. Pasikalbėsime kaip man ir jums sekėsi lygiai po metų.

Kasdien, net ir nerašydamas, esu dėkingas jums, kad skaitote.

---

METŲ KNYGOS

Senatvėje, jei dar atsiminsiu ką nors išvis, 2024-uosius laikysiu vienais auksiausių savo skaitymo metų.

Labiausiai pasibraukinėjau Peterio Biskindo epą “Easy Riders, Raging Bulls” apie autorinio kino zenitą 70-aisiais. Biskindas pasikalbėjo su visais iki vieno, kas tik yra buvęs kambaryje su Coppola, Scorsese, Friedkinu, Lucasu, Schraderiu, įskaitant ir juos pačius. O buvo su jais daug kas ir pačiomis intymiausiomis aplinkybėmis. Ši dokumentika parašyta su vėju plaukuose, o gal kokainu šnervėse, joje tiek citatų, pirmalūpių patirčių, ar anekdotų, kad neįmanoma įsivaizduoti kitos tiesos. Čia aprašyti talentai, mano mielieji, yra ne vien genijai ir žvėrys, o ir vaikai, įžeidūnai, pavyduoliai, sėkmės rutuliukai, melagiai, tuščiagarbiai, megalomaniakai, ydos ir žalos. Kiekvienas su savu iššūkių rinkiniu ir nuostabiais filmais. Laimei, daug jų dar nematyta.

Johno Steinbecko “Rūstybės kekės” (Grapes Of Wrath) pateisino visą savo sunkiasvorę reputaciją — srauni geresnio gyvenimo paieškų upė, kurią galima prisiartinti, ar atitolinti keliais rėžimais (nuo simbolizmo, religijos, bendražmogiško vargo iki asmeniškos istorijos). Neginčijama Amerikos klasika.

Šviežiai miręs vertėjas Teodoras Četrauskas Günterio Grasso “Skardinio būgnelio” (Die Blechtrommel) vibracijas siekė išlaikyti net per du užėjimus (vertė ir vėliau taisė save). Tiek Grassas, tiek vertėjas gali ramiai ilsėtis: šio fantasmagoriško romano pasakotojas Oskariukas atsisako augti, tačiau yra didis ir nepamirštamas kaip retas herojus. Ir visai nesvarbu, kad su manimi apie karo siaubus ir gyvenimo pokštus jis kalbėjosi lietuviškai.

Net aiktelėjau ir angliškąjį leidimą tuojau išmečiau per langą, kai pasirodė mano nuolat giriamo, literatūros tamprumu užsiimančio smagiabarzdžio erudito George Pereco “Gyvenimas vartotojo instrukcija” (La Vie mode d’emploi). Nežinau kaip Akvilė Melkūnaitė neišprotėjo versdama vieno namo kiekvieno buto gyventojų istorijas, o galbūt ir viso gyvenimo brėžinį.

Negaliu nepaminėti mane sutrikdžiusio Cormac McCarthy “Kraujo meridiano” (Blood Meridian) vertimo. Buvau skaitęs angliškai, užgožtas knygos žiaurumo ir kalbos poezijos, vargau ir žavėjausi vienu metu, aiškiai palikdamas dūlėti praleistas prasmes, nenuskaitytus simbolius. Ir, nepaisydamas visų mano suvokimo defektų, iki šiol šią skerdyklą laikau viena mėgstamiausių knygų. Ir tada šaunioji “Rara” įtikina Vidą Morkūną išversti lingvistinę mėsmalę (reikėjo net brėžinių susigaudymui tam tikrose scenose — būtinai paskaitykite interviu su Vidu) į lietuvių. Kokios drąsos reikia turėti, kad sutiktum! Lietuvišką versiją skaičiau šalia laikydamas originalą, parazitiškai lygindamas, taip negalima. Manau, kad Vidas išvertė puikiai, atidžiai, ištikimai, vargu, ar galima pranokti… ir visgi man tai dvi skirtingos knygos. Ne tas pats nors šauk į kaktą. Turiu pabrėžti, kad lietuviškai tai vis tiek devastuojanti, nuožmi, lieptina knyga, tačiau angliškai jos tėkmė, poetika ir jausmynas pasirodė dar kitaip.

Žvengiau balsu rankose tirtindamas Andruso Kivirähko “Jaujininką” (Rehepapp ehk November). Skaičiau savo Ulai, kuri man ją ką tik buvo patarusi: “paklausyk, paklausyk, aaa!”. Ji “aaa!” man atgal bumerangu. Kodėl mes tokių knygų neturėjome, kai reikėjo apie sumautą kaimą skaityti mokykloje ir universitete, kodėl apie purve besimurkdančius kaimiečius, jų menkus norus ir klastūniškus įpročius niekas Lietuvoje nerašė su tokia smaguma? Ir dar priveisdamas aitvarų, laumių, dvasių, pinčiukų? O galiausiai, visoje šitoje muršklinoje komedijoje leisdamas ir save atpažinti — tie pavydūs, supergalias kartais gaunantys valstiečiai juk kone algoritmo įsuperinti, soctinkliniai mes! Vėlgi, vertėja (Milda Kurpniece) knygoje siaučia. Parodykite juokingesnį pastarųjų metų skaitymą, maldauju.

Kiton pusėn bloškė Benjamin Labatut ne-visai-fikcija “Kai liaujamės suprasti pasaulį” (Un Verdor Terrible) apie prie pažinimo ribos priėjusius mokslo superprotus ir to pasekmes jiems ir pasauliui. Kvantinės fizikos kaip glajaus romanui? Nekantrauju čiupti jo kątikinį “MANIAC”.

Meilėje, kad ir kokioje skylėtoje, svajonėje, kad ir kiek girtoje, lygių nebuvo išjaustų sakinių krušai Jurgio Kunčino “Tūloje”.

Poezijoje savo toną į vieną tomą “Paper Boat” surinko Margaret Atwood. Kas kelioliką puslapių vis atsiversdavau tvirtabalsės autorės pastabumą apie kūnus, moteris, amžių.

Ir galiausiai, sufleris leidėjams: kas pirmas pačiups Mirandos July “All Fours” ir mokės pristatyti auditorijai, turės negėdingą bestselerį. Sunkiai nuo pačios July asmenybės (taip susiklostė, kad esu perskaitęs viską, ką ji parašė; matęs visus jos filmus; seku jos menus — ir atrodo, kad žinau kaip ji sukonstruota) atsiejamas romanas mesteli savo viduramžę heroję į kelią savęsp, seksualinį prabudimą sumišusį su menopauze, santykius ir meilužius, komediją ir ašaras. Pradžia buvo puiki, vidurys geras, o į galą kiek nusilpo.

---

METŲ FILMAI

Triskart tikrinau, ar tikrai “Poor Things” yra pernai metų pamatinys — taip. Klykavau. Vis dar pamenu jį kaip ryškiausią kutentoją. Nepatikėčiau, jei tarp skaitytojų yra nemačiusiųjų, tad tik pakaks pabrėžti, kad taip, tai buvo smarkiausias kino įspūdis pernai.

Mane visiškai nukalė ir Alberto Serra “Tardes de soledad”, kuriame katalonas savo dokumentikos kamerą atsuka į matadorą Andrésą Rocą Rey’ų, jo ritualus, jo komandos pezalus, jo dūrius ir dūrius į jį. Minimalus formaliai, bet sukrečiantis, kruvinas, žiaurus ir daugialypis kūrinys. Gaila, kad “Scanoramoje” rodytas vos kartą, ar du.

Neparodytas ir nežinau, ar bus rodoma labai pasiutusi, atvirai apie žmogaus neformatiškumą ir negalią kalbanti išvirkštumų ir apsimetinėjimų komedija “A Different Man” su pastaruoju metu vis puikėjančiu Sebastianu Stanu ir nemažiau ryškiu, tokia reta odos liga sergančiu, kad atrodo lyg prostetika dekuoruotu, Adamu Pearsonu.

Nieko nesitikėjau, o kiek gavau iš užmesto Wimo Wenderso ir jo meditacijos apie mažus dalykus, nedidelius veiksmus ir gyvenimo sprindžius, pavadintus “Perfect Days”. Išsipildęs daug mačiusiojo minimalizmas ir ramybė.

Dar vienas geriatrinis šviesulys — Victor Erice, kuris 1973-aisiais sukūrė ypatingąjį “El espíritu de la colmena”, tada po dešimtiems metų kitą filmą, dar dokumentinį ir dingo. Po tram metų paukšt apsireiškia su “Cerrar los ojos” — giliu egzistenciniu detektyvu apie atmintį ir — daugiau nei sutapimas — dingimą. Surijau.

Akis ir mintis ekrane išlaikė Jonathano Glazerio kitakampis holokaustinis siaubakas “The Zone Of Interest”, iraniečių biurokratijos šaiperūnas “Ayeh haye zamini” (“Žemiškos eilės”) stebino formos išradingumu, o “Los delincuentes” smagino žanriniu atsipūtimu — per tris valandas vyniojo tai komediją, tai detektyvą, tai muilo operą. Gryno, visceralinio džiaugsmo man suteikė Luca Guadagnino “Challengers”, ménage à trois su raketėmis, sportklubio technuške ir fraze, kad “viskas yra tenisas, o tenisas yra seksas”.

Alice Rohrwacher “La Chimera” jautėsi lyg nematytas italų neo-realizmo ir 70-ųjų amerikietiškųjų indie mišinys, atsisukinėjantis praeitin, tarpstantis komunoje, abejojantis kapitalizmu, įkurtas stebuklais. Čia iškadruojamas kauštelėjęs Artūras ir jo nekasdienis talentas rasti bei su siaučiančių vagišių sauja pasičiupti bei parduoti paslėptus Etruskų artefaktus. O gal veikiau kasinėti dingusią meilę?

Savo vienuoliktuką pabaigiu Talino festivalyje matytu ir tuoj “Kino pavasaryje” išsiskleisiančiu žvitriu, gyvsidabrišku Saulės Bliuvaitės debiutu “Toxic”. Apie grožį ir jo standartų pančius, jaunumą ir kvailiones. Paauglystę fiksuojantis filmas pats ir yra paauglystė. Jei čia — pradžia, tai drąsiai lipkime į Saulės traukinį ir laukime kitų stotelių.

---

METŲ VIETOS

Nerestoraniniai metai man. Nepaisant to, kad Lietuvoje brangiai nusipirktas “Michelin” gidas davė sujudimo. Ir kartu bedė į mūsų kompleksus — nuo 2016-ųjų vykstantys “30 geriausių restoranų” rinkimai iš valstybės nesulaukia jokio finansinio dėmesio, nors yra nuosekliausias kulinarijos čempionintojas bei vidinį + net išorinį turizmą skatinantis projektas.

Milijonas vs nulis — kiek žiaurokas skirtumas, kai tuo tarpu, pats “Michelin” lietuviškojo sinonimo kokybe pasitiki, ne tik atkartodamas favoritus, bet ir skolindamasis projekto nuotraukas. Aš už kuo daugiau išorinės validacijos, bet prieš nepasitikėjimą, kad ir patys gerai žinome, kuris restoranas ko vertas. Ir, žinoma, esu šališkas — buvau vienas iš “30-ies” iniciatorių.

Mažiau lankiau prabangią restoranų sektą, nes po labai ilgo laiko ten nebuvo reikšmingų premjerų, o ir eurinės vakarienės tiek brango, kad tada jau nebežinai ko reikalauti, gal bilieto į Madridą.

Girdėjau daug dejonių apie sunkumus, nemažai prastų vietų užsilenkė, bandau prisiminti, ar bent viena užsidarė dėl kurios liūdėčiau — ne. Tiesa, dar Olegas palaidojo “Vičiūnų” “Sugamour”, tinklą, kuris išmokė, kad fasadas yra svarbiau už viską. Ačiū, Olegai.

2025-iesiems paruošiau tokius palinkėjimus restoranininkams:

❉Vilnius daug metų vietą pilve saugo šiuolaikiniam, šefo prižiūrimam kinų restoranui ir laikas patenkinti šį alkį. Jokių 230 patiekalų, kurie skiriasi tik pavadinimais, jokių marmalų, jokių ryžių iš mikrobangės, jokios svilinančios liežuvį arbatos. Tik keli nusmailinti, streetfoodiški patiekalai su pagarba regionams, dalybiški užkandžiai, kuriais niekas nenori dalintis ir taiklūs kokteiliai. Aš jums net pavyzdį turiu, čiupkite frančizę: La Taverne De Zhao Paryžiuje. Maistas, aplinka, vibes — viskas ten 惊人的.

❉Turėkite restorane vieną patiekalą, kuris yra geresnis nei bet kas mieste. Tik jį vieną. Kaip “Kyjivas” Nacionalinėje, ar žuvis ant ryžių Kamikadzėje. Susikaupkite į jį ir jūsų abejingi klientai prabus, ar sugrįš pabėgusieji. Nereikės vien apie PVM mažinimą kalbėti ir verksmą, kad niekam nereikia kokybės.

❉Prisėskite su komanda ir pažiūrėkite į savo desertų meniu: panna cotta, ledai ir crème brulée? Prašau, išspauskite nors vieną bent kiek mažiau nuvalkiotą saldėsį, inspiracijų — apstu. Galiu paskolinti knygų.

❉Nuvaryti patiekalai, kuriuos visi daro ir dažniausiai chaltūrina, turi būti nušauti iš meniu: avocado toast, (šaldytas) aštuonkojis su bulvėmis, mėsainis ne mėsaininėje ir ta apgailėtina vegetariška opcija, kuri iš tikro yra garnyras. Mes jus kiaurai matome.

❉Padavėjai, kai jūsų klausia “kas čia skaniausia?”, klientas tenori tvirto atsakymo su viena opcija, o ne svarstykliško gūžčiojimo “na, šiaip žmonės mėgsta lazaniją, arba menkę…“, ar dar blogesnio klausimo atgal “o ką jūs mėgstate?” Meluokite, paliepkite ir gaukite daugiau arabatos.

❉Jūsų laukia vargo vakarienė, jei kuriate šių virtuvių restoranus: italų, kartvelų (ar Sakartvelo?), japonų aka sušiai, ar iš Ottolenghi receptų (užslėptai sakoma "Vidurinių Rytų virtuvė"). Pilna jų arba niekam nesigavo ir nesigaus.

Kaip besusiklostys šieji, už 2024-ųjų gastrosmagumus, ar šiaip smagumus giriu…

…nekasdienius malonintojus: Gaspar’s, Džiaugsmas, Augustin ir Todà, pastarojo roast beef buvo mano metų patiekalas. Beveik visi dar turi pasitempti kokteilių srityje. Nieko nenoriu girdėti, kad jūs tik restoranas. Pasaulyje tai seniai išspręsta, plius, visi juk žinome, kad restai gyvi dėl alko.

…ūpo kėlikus: japoniškai nuoseklųjį Kamikadzė, U Gruzina, kurio nebegalima girti ir taip juk eilės, rytinį Demo, tritaškius mėtantį (komplimentinė duona, užkandis, antras) Momo Grill Vilnius, neformatinius italus Le Travi.

…darbininkų laimę: neeilinius Chaosus + jų išsineštinį kimchi, nepralenkiamą kebabistaną Azerai, dažniausiai patikimus 2Virėjai.

…užvilnio egzotiką: dar vieną stebėtiną išprotėjusio dano su Rembo galvajuoste projektą Red Brick Radiškyje, skaniai senovinius Kuchmistrus Lukšiuose, Habbits pusryčius + jų Laisvės al. kavinę bei sūriais lyjantį Vieno prancūzo sandėliuką Kaune.

…saldžiadančių duoną: Desertų klubą, Grūdą, Heydekrug, Vokiečių Backstage, ir Čiurlionio Taste Map.

…vienintelius užsispyrėlius japonišką arbatą niekinančiame mieste Yugen Tea.

…barus, kuriems rūpi: Adata Bar (rūpi garso kokybė ir muzikos selekcija — pagaliau!), Apoteka (pirmūnai, bet prasta muzika) ir Duoklė angelams (tūzai, bet jau reikia atnaujinti grojaraštį). Natūrvynio ambasadų kategorijoje būtina paminėti gėrimų, užkandžių ir kitus judesius Vištidėje ir nektarą importuojančias Sauvage Wines.

…muzikos vietas: Rąžę (pirmas, prakaitingas kartas su Vaikinais Iš Padorių Šeimų) ir Kirtimų Kultūros Centrą (vel(n)ioniškas “Rekordas” su Justu Fresh/TTT).

Sąskaitą, prašau.

---

METŲ MUZIKA

Muzikos, kaip ir kasmet, klausausi šlykščiais kiekiais, kartais save subardamas — susiturėk! Bet nieko negalėjau padaryti, vos palieku save minutei — jau srautinu, tik namuose sekundei užsikuičiu — jau valau dulkes nuo plokštelės. Perklausiau kelis tūkstančius kūrinių ir pusantro šimto albumų. Muzikos klausiausi visada. Ir nors turiu idealų skonį, suprantu, kad jis nė kiek negeresnis už tavo. Ir tai suprasdamas vis tiek bruku — paklausyk, čia geras.

ALBUMAI

❉Niekas nedavė tiek, kiek Cindy Lee ir jų dviguba psichodelija “Diamond Jubilee”, tiesiog nemokamai įkelta į Megaupload, ar kažkurį 00-ųjų piratą, jokių Spotify. Šiemet bus plokštelė, aš jums ją pagrosiu.

❉90-ųjų indie džiaugsmus gerklojo Young Jesus ir jo širdis ant delno “The Fool”.

❉Mano indie-crush Nilüfer Yanya buvo savimi ir niekuo kitu, jau trečiame iš eilės nuklausymo rekordininke “Method Actor”.

❉Dvi kinų ir Hongkongo krauto grupės Gong Gong Gong ir Mong Tong susijungė į “Mongkok Duel 旺​角​龍​虎​鬥”.

❉Frank Ocean absistenciją išgyvenantieji pagaliau gavo labai gerą substitutą: Jean Dawson melancholijos melodiką “Glimmer Of God”.

❉Repas pernai buvo galingas, bet Jpegmafia “I Lay Down My Life For You” davė daugiausiai įvairybės.

❉Nala Sinephro nesustojo augti ir jos “Endlessness” ambient džiazas sruveno tiesiai per kraujotaką.

DAINOS

❉Išskirsiu dvi dešimtukines, kitos 39 — grojaraštyje žemiau.

❉Viena jų: triukšminius black midi palikusio prietrankos Geordie Greep “Holy, Holy”: jame ir salsa, ir Steely Dan, ir kičas, ir haipas, ir euforija, ir nukertantys tekstai ir visko tiek daug, daugiau, per daug. Jokia daina nesutrikdė mano algoritmo labiau už šią. “I want you to look at me as if you're lost / How much will that cost?” — štai kaip galima išprotėti.

❉Antra jų: jausmus užstatanti Nilüfer Yanya ir apgaulingai paprasta “Like I Say (I runaway)” — konkrečia ritmika, švelnumu ir narkotiniu fuzu įdarytas hitas paraleliniame pasaulyje, kuriame niekas nesiklauso “Espresso”.

LIE-TU-VA

Atskirai noriu paploti saviems. Lietuviškas popsas smarkiai konkuruoja su užsienio konvejeriais, o tai geras ženklas alternatyvai — ryški pozicija sukuria potencialą maištui. Penki geriausieji iš užribio.

❉Diskotekose Shazamus traukiantis Shurmin Nikita “Klevo Lapus”.

❉Kelio filmas naktį Brokenchord “Weather Radio”.

❉Lengvybė dainoje Liudmila su Eureka “Būt savimi tau tinka”.

❉LTriphopas Kyla Vėjas “Išeinu”.

❉Nemačiau gyvai, bet koks koveris! Arklio Efektas, bet Sraigės Galia “Baltoji Varnelė”.

KLIPAI

Mačiau tris kilerius.

Visiškas labanakt, juokų dėžutė, daugkartinių peržiūrų reikalaujantis ASAP Rocky “Tailor Swif”.

Vos vos santūresnis stilistinis pusbrolis, bet tas bulius! Idles “Gift Horse”.

Mokomasis Joshua Idehem šokinis kūrinys, kuriame visos ideologijos paaiškinamos per frazės “Your Mom Does The Washing” moduliacijas.

Kalbant apie šiuos metus — kovą ruošiamės naujo Vaikinų Iš Padorių Šeimų klipo “Reikalai” premjerai. Režisavo Simas Lindešis, prodiusuoja Scuare, dalyvavome filmame ir tvirtame, kad bus vamzdiec.