VARTOTOJO GIDAS® rugpjūčiui #2
Kasmėnesiniai atradimai, skaitiniai, žiūriniai su naujienlaiškio veidu
Gerieji, ačiū, kad taip pasitikote pirmąjį numerį. Fun fact: VG® akmirksniu tapo prenumeruojamiausiu mano naujienlaiškiu (na, hm, iš dviejų). Bet aš vis dar ne dirbtinis intelektas, tad pabėgau pertraukos, pailsėjau ir grįžtu labai raumeningas nuorodomis, pamatymais, perskaitymais — žodžiu, laikykitės balne.
Tuo pačiu noriu pristatyti savo pasijinį projektą, kuriam skyriau velniškai daug laiko, o dabar gerokai mažiau jo prašau iš jūsų. Tai — radijo/tinklo laida “Bandymai suprasti žmogų”. Man atrodo, jos galiojimo laikas bus ilgesnis nei konservuotų žuvų, tad neskubėdamas kiekvieną mėnesį pristatysiu po vieną epizodą.
Sugalvojau, kad norėčiau sukurti laidą-daugiabalsį audio esė, kurioje įvairūs skvarbūs protai kuo subjektyviau atsilieptų į man įdomias, dideles, neišsemiamas temas: apie vienumą, meilę, mirtį, kritiką, senėjimą, o prisidengdamas jų smailiomis įžvalgomis kyštelčiau ir savo komentarus. Viena laida — viena tema ir daug nuomonių. Kyštelėjau šią mintį imponuojančioms asmenybėms ir jos, mano didelei nuostabai, ėmė ir sutiko. Nepraėjo nė pusmetis gamybos ir stresybos, o štai ir eteris.
Ypatingi ačiai keliauja garsus ir specialią muziką laidai sukūrusiam Kristupui Jasiulioniui. Talentas! Ir idėjos iniciatorei Ulai Kotrynai Tulevičiutei. Meilė!
BANDYMAI SUPRASTI ŽMOGŲ
Epizodas #1: “Žmogus ir vienuma: būti vienam siaubinga, ar nuostabu?”
Sugyvenimą su savimi pasiekti kosmiškai sunku, juk nuo gimimo esame mokomi pritapti, susilieti, pataikyti į ritmą. Mūsų socialiniai vaidmenys įpareigoja, mūsų instinktyvus noras būti su kitais ir tarp kitų lemia, kad vietos sau nelieka. Ir tada skauda, nors dažnas nežino, kodėl. Ši laida imasi vienumos temos ir klausinėja ryškių protų apie jų santykį su savimi bei jo svarbą. Gali būti, kad jų pastebėjimai atrakins naujus rakursus, ar sutvirtins jau esamus. Tyrinėjant žmogų pasitaiko visko.
Laidoje mintimis apie vienumą dalijasi: teatro kritikė Jūratė Visockaitė, filosofas Kristupas Sabolius, nepriklausoma kuratorė ir rašytoja Laima Kreivytė, poetas Aidas Marčėnas, poetas ir vertėjas Marius Burokas, psichologė Aurelija Auškalnytė, vertėja Rūta Jonynaitė, režisierius Ignas Jonynas, meno kuratorius Valentinas Klimašauskas.
Aš kaip spotifyistas iškart jums mesteliu įterpį, spaudžiate ir klausotės, o pasekę, automatiškai gausite naujus epizodus.
Laidos pilna įvairiose platformose: LRT Radiotekoje, YouTube, iTunes, ar gyvai per LRT Klasika penktadieniais, 11:05.
ILGASKAITIS
Tegyvuoja vidutinybės
Ar pamenate, kokios būdavo “Eurovizijos” atrankos? O pati “Eurovizija”? Joje už Lietuvą grojo Ovidijus Vyšniauskas (viso: null points) ir Aivaras Su Berete (viso: douze points) — ant kiek turėjo būti striuka su talentu. Beje, kitos šalys pasirodydavo dar blogiau. Ir mes “Euroviziją” žiūrėdavome kaip komediją, joje buvo daug šlamšto ir tas muzikinis neraštingumas darė ją smagia. Kartais kokie bosniai, ar prancūzai mesteldavo perliuką. Bet greitai buvo suostos formulės, visi išmoko pasitempti scenoje, Vyšniauskai traukėsi ir kovinės parengties pozicijas užėmė jauni gražuoliai su bytu, ar su pavandenijusiomis akimis. “Eurovizijoje” atsirado formatas ir viskas susiniveliavo. Dabar dar kartais nusišneka albanai ir kas dešimt metų mus palaimina Loreen (irgi, pripažinkime, formatiška). “Eurovizija” tapo kokybiškomis vidutiniškų dainų, nei tragiškų, nei gerų, svarstyklėmis.
Bet tai vos viena vidutinizmo apraiškų greitmaistiškame pasaulyje. Apsidairykite aplink: Airbnb butai, kavinės, mašinos, influencerės, architektūra, logotipai, restoranai, konceptstorai, soctinklų anketos — viskas vienoda, nesvarbu kokiam mieste esate. O dar tiksliau — vidutiniška. Gyvename spėriai save atrajojančioje vidutiniškumo epochoje, kurioje nusižiūrėti ir nusirašyti galima akimirksniu, sako Alexas Murrellis, suguldęs labai išsamią studiją apie kaip tai ir kodėl nutiko.
Alexas kantriai dėlioja argumentus:
—Mobilaus elito noras keliauti kažkur “autentiškai”, o tiksliau, kuo panašiau į jų realybę, virsta AirSpace terminu apibūdinamais vienodais interjerais su pernaudota mediena, Edisono lemputėmis, daug baltos spalvos, šiek tiek modernizuoto kaimiško jaukumo ir paveikslais su citatomis. Jie dar vadinami “tarptautiniu Airbnb stiliumi”, ar “modernia gyvenimo erdve”.
—Kavinių dizainas iš esmės vienodas, ar esi Vilniuje, ar Mančesteryje, ar Kanberoje. Jis užkrėstas AirSpace, dažnai su dideliais vitrininiais langais ir kitomis ex-hipsterinėmis anų laikų redukcijomis.
—Antropologas Marc Augé nukalė non-place terminą, kad apibūdintų beveidžius ir sterilius oro uostų, viešbučių, verslo centrų projektus. Funkcija ir patogumas triumfuoja prieš žmogišką saviraišką ir socialinę jungtį. Rem Koolhas rašė apie “generinį miestą” ir jo totalų vienodumą su viskuo, ką matei. Besielė McArchitektūra klesti ir Lietuvoje. Tai susiję su statybų reikalavimais, kaštais, efektyvumu. Ir tuo, kad ir taip viską perka/nuomoja.
—Automobiliai irgi vienodyn. Jim Carroll sako, kad mašinos ėmė panašėti dėl vėjo tunelių testų, reikalaujančių tam tikro aerodinaminio paklusnumo. Homogeniškumą lėmė ir autogigantų bendros platformos bei siekis ne taikyti į tam tikros šalies specifiką, o kabinti kuo platesnę auditoriją. Vėl gi, efektyvumas. Ai, ir dar monochrominės spalvos. 1996-aisiais 40% parduotų mašinų buvo juoda, balta, sidabrinė, ar pilka. 2016-aisiais — 80%.
—Žmonės tai jau tikrai vienodėja. Profesionaliai gražios moterys vis labiau kiborgėja (apie tai rašo kietoji Jia Tolentino): jaunas veidas, oda be ydų, aukšti skruostikauliai, katiškos akys, ilgos, animacinės blakstienos, maža nosytė ir pilnos, sodrios lūpos. Šiandien savo sraute matėte tokių bent dešimt. Jų vardai ir sąskaitos skyrėsi, bet iš esmės, tai tas pats veidas. Tą lemia ir smarkiai auganti ir vis įkandamesnė suleidžiamųjų (botoksas ir pan.) rinka, korekcinės programėlės (FaceTune) ir socmedijoje klestintis kosmetinių pagerinimo pamokų turinys, kur viskas parodyta ir paaiškinta.
—Filmai, treileriai, plakatai, knygų pavadinimai homogenizuojasi. Net šis naujienlaiškis, rašomas Substack platformoje, naudoja esamus šablonus ir, reikia pripažinti, primena kitus (tiesa, stengiuosi, kad tuomet tekstas prakaituotų smarkiau). Dauguma Netflix serialų atrodo kaip iš vienų įsčių išropoję. Kiekvienas filmo žanras turi savas klišes. Režisierius Steven Soderbergh sako, kad klonai yra dėl testavimo kulto. Viskas tikrinama, recenzuojama, vertinama ir, žinoma, kad nukrypimai, netipiškumai bus išoperuoti, nes jie trikdo. Ar pastebėjote, kokie vienodi holivudfilmių treileriai? O ir pati pasiūla: ekranuose vien tęsiniai, priešistorės, rymeikai, atšviežinimai. Barbiehaimeris čia didžiulė (ir kokia sėkminga) išimtis.
—Kalbant apie brendus atsinaujinimus, dažnai naudojamas “the blanding” terminas: logotipai, vizualinė kalba vienu metu taip pavarė į tokį pat minimalizmą, kad atrodė, jog visus supirko vienas koncernas ir liepė naudoti vienodą šriftą. Reklamoje ne ką geriau. Kiekviena produktų/paslaugų kategorija yra štampų bruzgynas. Esu pats ne kartą badęs pirštu į vandens, laikrodžių, kavos, automobilių komunikaciją, sukurtą lyg per kalkę. Kaltinkite drąsą, vizionieriškumo stoką, primityvią rinkodarą, bet pirmiausiai — moodboardų terorą. Viskas kuriama per referencijas į kitas reklamas, viskas ir gaunasi referencija į kitą reklamą, vientisa srauto mase. Nepaisant to, kad šiųdieniai kūrėjai turi prieigą prie begalinių šaltinių, tačiau mąsto kur kas siauriau. Mestelkite akį į startuolių identitetus, vienas ir tas pats, vienoda pavadinimo logika, tapačiu šriftu, svetaine, kurioje ne tik viskas ataidi kitas, bet ir infografika, iliustracija, grafiniai elementai identiški. The blanding.
Uuff, vidutinybės amžius dar gali būti papildytas ir žmonių, kurie neįsinormina, plakimu, kreivesnių nuomonių šušinimu, davatkizmo atsigavimu, galima tęsti ir tęsti. Alexas sako, kad viena priežasčių šitai liūdnybei yra mūsų apsėstas noras efektyvintis, kvantifikuois ir optimizuotis; o gal tai saugumo poreikis — neramūs laikai skatina ieškoti pažįstamo; o gal internetizuotos globalizacijos išdava. Nepaisant to, jis optimistas — tai šansas išsišokti, formuoti charakterius, rodyti nelygimus. Pritariu, bet kartu žinau, kad kalk nekalęs, žmogus rinksis kuo lengvesnį kelią. Net jei tai daro mus, mūsų aplinką ir mūsų patyrimus visiškai vienodais.
KNYGA
Javier Marías “Tokia blyški širdis”
Knygas renkuosi ir pagal vertėjus. Dar neskaičiau nestipraus Prano Bieliausko versto kūrinio. Tai nusipirkau jo lietuviškai perteiktą, nuolat giriamą už stiprius moterų portretus, madridėną Javier Marías, ir pasidėjau kuo arčiau. Deja, prireikė pernykštės autoriaus mirties, kad “Tokią blyškią širdį” spėriai suimčiau į dvi rankas ir įsitikinčiau, kad būsiu apdovanotas. Tekstas tirštas, klaidžiojantis tarp kelių siužeto gijų, kurio centre yra jaunavedis vertėjas Chuanas, kusinantis savo žmoną padėti sumedžioti nutylėtą tėvo gyvenimo/meilės istoriją ir jos užlenktus kampus, nutrintas vietas. Marías pasakoja apie vertimą, meno bei meilužių kolekcionavimą, scenarijų nepažįstamiems ir saviems kūrimą, lūkesčius, meilės paslaptis ir pavojingą jų atskleidimą. Ypač apie tai. Mes norime žinoti viską apie savo mylimuosius, bet ar tikrai viską, viską? Daugybė veiksmo siūlų prasideda daugiasluoksnio žmogaus klausimais, dvejonėmis, baimėmis. Tenegąsdina “Chuanas”, “meilė”, “paslaptys” — jei knyga būtų išleista šiemet, su ja susitiktume visuose -iausiųjų sąrašuose. Bėda, kad ji seniai išsiurbta iš lentynų, tad teks keliauti pas antras rankas. Sena.lt radau savąją, rasite kelias ir jūs. Marías rašo: “įsimylėjėliams visada atrodo, kad jie susitiko per vėlai” ir tai visai netinka šio nesenstančio kūrinio perskaitymui. Nesvarbu, kada imsitės — perskaitysite pačiu laiku.
SERIALAS
“Succession” (2018-2023)
Nesu smarkus serialų draugas. Dauguma jų yra chaltūra, netempianti iki kino ir tyčia klampinanti žiūrovus toje pačioje pelkėje. Aibė prigirtųjų manęs neišlaikė. Mačiau du serialinius šedevrus ir vieną beveik-šedevrą. Keli prasidėjo neprastai, bet pametė susirinkimo priežastį. Tad dažniausiai naują pasiūlymą sutinku susiraukęs — jei imsiuosi, išleisiu keliasdešimt kelias gyvenimo valandas ir klausimas, ką gausiu mainais. Kad tik klišėmis neapsikarstytų ir muzikos pagalba nebandytų graudinti prieš pat serijos pabaigą.
Tada aptikau “Succession”, kurio premisa žada viską: šlykščiai turtingos šeimos patriarchas turi perduoti milijardų verto žiniasklaidos konglomerato Waystar Royco vairalaizdę kažkam iš ketverių savo vaikų, kurie dažniausiai vienas kitam ir tėvui būna kirviais. Žodžiu, “Karalius Lyras” susitinka su Murdochų klanu, daug kūrybingų keiksmų bei dešimčia apgavimų-įžeidimų per minutę. Ir serija po serijos, net jei būdavo silpnesnių, išbuvau iki pat pabaigos. Greičiausiai, nes man smagu žiūrėti kokie blogi vienas kitam yra ultraturtingieji. O gal dėl neišsemiamo konkurencingumo, deginančio žmones, peilių į nugaras krušos, neapykantos, pavydo ir pagiežos. Ir tikrai dėl puikaus humoro jausmo.
“Succession” pirmtaku galėtų būti Armando Iannucci smagios galios žaidimų makalynės su pipirų tiradomis (pvz. “The Thick Of It”, ar “Veep”). Tačiau ten vien satyra. Su juo petis petin dirbęs Jesse Armstrong pakelia šį serialą iki tragikomedijos, su žymiai platesne dramos amplitude. Ir nors serijų pavadinimai nežada skirtumo (“Shit Show at the Fuck Factory”), scenaristika ir vaidyba yra kito lygmens. Kendall Roy (Jeremy Strong) patempta lūpa, ar Roman Roy (Kieran Culkin) netaktai, o gal Tom ir Gregg duetas, kuriame pirmas išsikrauna ant antro už savo nesėkmes. Pasirinkite vadmenis, po kurių šie aktoriai amžinai bus matomi šitose rolėse.
Sunku pasakyti, ar “Succession” yra hitas Lietuvoje, savo rate mažai sutikau žiūrinčiųjų, tačiau žiniasklaida Vakaruose jam skyrė nesveiką dėmėsį: nuo epizodų aptarinėjimo tik pasirodžius, iki konspiracijos teorijų, mados instagramo anketų, paskelbimo, kad pabaiga yra tobula (ir atsakomosios prieštaros bangos sulaukimo). Galiausiai, 9.9 balų reitingas IMDB legendomis apipintam ketvirto sezono šokirantui “Connor’s Wedding” negali būti nesureikšmintas — ką ten tokio pamatė žiūrovai?
Deja, kaip jau su serialais būna, teks pilnai įsipareigoti. Geriausia, kuo mažiau žinant. Pažadu smagius pakraupimus, neįtikėtinus nuopolius ir begėdiškas kraujosrūvas. Juk kalbame apie šeimą.
TINKLALAIDĖS
“Promo Pemza”
Pavėlavau su šia rekomendacija. Pradžioje taupiau, kaupiausi jau—jau ir tada jie išplito. Ir gerai, negaila. Tai — retas podkesto tipas Lietuvoje: laida, kuriai ruošiamasi. Ir gan smarkiai. Ją veda keturi kikenantys dudes (vienas dar ir su charizmatiškai dipukišku amerikietišku-marijampolietišku akcentu, kaip paaiškėja, autentišku Punskui), pamainomis imdamiesi temų, kurios arba menkai atspindėtos žiniasklaidoje, arba tiesiog pateikinėjamos reporteriškai, paviršiuje. Vyrai imasi ir LDK reikalų, ir lietuvių nusikaltėlių, prasiskynusių kelią Čikagiškėse. Ne viskas tolygu, ne viskas vienodai įdomu. Pagirtiniausia čia, kad PP renkasi daugiabriaunę kalbą, o ne primatiškus papezėjimus, taip būdingus daugybei tinklalaidžių. Jei išdrįsite, imkite epizodą apie du Lietuvą šiurpinusius serijinius žudikus. Gausite ir faktų, ir solidų žodyną su kas kelis sakinius įterpiamais, dažnai smagiais nužvengimais, ir net gilesnę serijinio skerdiko fenomeno analizę. “Proto Pemza” yra kitaip ir valio jiems.
MUZIKA
Sugrįžimai, broliai ir Taivanas
Šį mėnesį dešimt mano ausis glaudusiųjų skamba taip: ištrauka iš skausmingai ilgai, dvyliką metų, laukto Anohni ir The Johnsons, kaip ji sako, blue-eyed soul, ilgagrojo, prirakinančio tiek drama, tiek grožiu. ••• Trumpiau laukiau LA Priest, bet kaip nelauksi jo parašu tapusios kutenančios, švelnios, romantiškos psichodelikos ••• Mažiau klausoma, bet kur kas įdomesnė Róisín Murphy kartu su DJ Koze wunderbariniais bytais, pamatysite, tuoj mestels vieną metų albumų, o kol kas — “Fader” su tokiu smagiu prisukimu nuo 2:45! •••Du brolių duetai: vienas iš seno rūsio, netrukus būsiantis reanimuotas Holivudo, tad pasiklausykite, kol Donnie & Joe Emerson nemadingi; kitas tik skamba kaip iš seno rūsio, tačiau yra ką tik keptas — The Lemon Twigs pagaliau susikaupia pavydėtino harmoningumo nostalgijai ••• Toliau: Kristian North spacedisco, Mega Bog 80-ųjų nostalgija, Caterina Barbieri sintezatoriai, kreiva Mong Tong perkusija iš Taipėjaus bei man pačiam netikėtas hyperpopuliaraus Asake amapiano iš Nigerijos. Grokite.
VIETOS
Laikas įvardinti netikėtai geriausią nacionalinę virtuvę Lietuvoje
Iškart sakau, ne, ne italų, net jei šią savaitę atsidarė kokios trys picerijos ir dvi tratorijos. Kantriai, restas po resto, takas po tako į skonio monolitą susilipdė Meksikos virtuvė. Išplėstiniame “30 Geriausių Restoranų” sąraše nominuoti net keturi (Kauno “Agave”, Vilniaus “Casa Peligrosa”, Nidos “Sofa de Pancho”, Klaipėdos “Casa de Locos”) meksikonai. Didmiestiškai erdvus ir pasitempęs (krevečių tostadas, ar ceviche) “La Capital” debiutavo iškart 22 vietoje. Jis ir nuolatos užsėsta favoritė “Casa Peligrosa” su super taikliais kokteiliais ir nedideliu, bet begėdiškai skaniu meniu (BBQ tacos) verti smarkiausių dejonių. Gatvės maistą Vilniuje valdo ne vien kebai, bet ir “Donde” suktiniai ir kartais apsireiškianti gruzdinta vištiena juose. Lankytinas buvo ir “El gato negro”, bet rašo, kad uždarytas. Žodžiu, beskite pirštu į vieną jų ir tas jūsų pirštas netrukus bus gardžiai purvinas.
NAUJI TERMINAI
Tėvuko trileris
Ar galima sukurti dar neįvardintą filmo žanrą? Laisvai, sako Max Read, sėdęs prie VHS grotuvo ir suvokęs, kad tam tikro tipo filmai pakliūna po viena kepure. Jis pavadina juos “Tėvuko trileriais” (dad thriller). Dažniausiai, tai yra istorija apie vyrus, dažnai su šeimomis, išsilavinusius, su sėkmingomis karjeromis, kurie atsiduria netikėtose situacijose, reikalaujančiose imtis kovos prie biurokratiją, konspiracijas, iracionalią prievartą, ar artėjančią gamtos katastrofą, nes tai kelia grėsmę jiems, jų šeimai, jų šaliai, ar net ir planetai. Tėvukų teisingumui ribų nėra. Taip pat, labai tikėtina, kad juose vaidina Harrisonas Fordas ir jie savo piką išgyveno 1990-aisiais. Dar tikėtina, kad tai yra “Die Hard” serijos. Jis rašo, kad tam tikru laiku gimusiems tai yra mėgstamiausi filmai, kurie buvo parduodami kaip veiksmo filmai, įdomūs ne vien diedams, nes juose yra šiek tiek politikos, teisės, mokslo. Tai yra, ne vien šaudymai ir sprogimai. Juk Harrisonas Fordas moka ir teisminių terminų. Alexas pateikia testą, kaip sužinoti, ar jūs šiuo metu žiūrite “dad thriller” ir visą kanoną, kurie filmai gauna šią ypatingą distinkciją.
PROKRASTINACIJA
➺Telefonų naudojimas kalėjimuose: mokytis įgūdžių, mokyti programavimo, skaityti draudžiamas knygas ir net gi jas rašyti, edukuotis apie medicininę pagalbą, kurios trūksta, kurti ir tai pardavinėti internetu, na, ir, be abejo, kripto reikalai. Nelegalaus telefono kaina Amerikos kalėjimuose svyruoja nuo $300 iki $6000.
➺Kitą vasarą Paryžiaus centras taps nulinės emisijos zona. Ir iki 2030-ųjų uždraus benzininius/dyzelius automobilius visame mieste. Ir apmokestins džipus. Ir panaikins pusę parkavimo vietų. Be viso to, jau sumažintas greitis iki 30 km/h. Užžiaurinti parkavimosi mokesčiai. Absoliučiu prioritetu tampa dviratis. Iki Amsterdamo dar toli, bet akivaizdu, kad Paryžius nekenčia automobilių ir nori juos išvis išgyvendinti. Na, bent jau smarkiai praravėti. Slate pateikia išsamią istoriją.
➺Atsibodo Palmira? Jums padės modernusis misticizmas. Frieds Of Friends supažindina su naujos kartos taro kortomis, ar dirbtiniu intelektu įkrautais personaliniais horoskopaiss, kurie remiasi duomenimis iš NASA.
➺Komikai, kadangi patiria per mažai streso kalbėdami prieš minią, nusprendė daryti tai nuogi. Smarkiai nelaukiu lietuviškų versijų.
➺Socmedijoje afišuojami vaikai kažkada užauga. Ir jie yra pakraupę, ką jų išskydę tėveliai prikėlė į tinklą.
➺Vice prisimena hipsterių istoriją. Nuo pirmųjų apraiškų 2003-aisiais iki piko 2010-aisiais iki visiško neaktualumo dabar. Tai buvo mada, kurios atstovai savęs tokiais nelaikė. Todėl kaskart iškilus naujam judėjimui, kurio nariai kopijuoja vienas kitą, bet vegia jam save priskirti, galime būti ramūs, kad tai mutuojančios hipsterizmo formos.
MINTIS IŠSINEŠIMUI
“Socialinė media tampa kur kas suprantamesne, jei pažvelgi į ją kaip į vietą, kurioje žmonės nori pasirodyti, o ne komunikuoti.”
Iškeliavus Sinead, į grojaraštį pridėjau jos gražiausiąją.
Pasiskolinu citatą :) Tomai, jei muzikos skyrių iškeltum į viršų - visas naujienlaiškis skaitytųsi grojant VG playlist'ui (kas yra faina!).