VARTOTOJO GIDAS® spaliui #4
Kasmėnesiniai atradimai, skaitiniai, žiūriniai su naujienlaiškio veidu
Kažkada prašėme Italijos, gavome Italiją ir apakinti saulės, nepaisydami sezoniškumų, rugsėjį gyvenome vasaroje. Ta vasara lyg paskola — atrodo, kad kažkada teks skaudžiai susimokėti už gamtosiaubą. Bet entuziastinga saulė nesitaupydama pašildė nuotaiką, tai šįkart niekuo negąsdinsiu.
Daug dėmesio kinui: jo reitingams ir absurdiškai lengvam jų nulenkimui, net dviem filmams, vienas kurių yra žaidimas, kitas — paskata domėtis daugiau. O kur dar nauja muzika, restorano neignoruojamos daržovės, atlapi danė ir atlapi paroda. Kai tiek visko, nieko baisaus, jei kelias dienas ir palis.
ILGASKAITIS
Pomidorai, apgaudinėjantys žiūrovus
Kaip renkatės filmą, kurį žiūrėsite? Patikrinate, ką mėgsta liaudis (IMDb, Letterboxd)? Turite mėgstamus kritikus/leidinius? Pasitenkinate “Netflix Top 10”? Įsijungiate teliką, ar žvilgterite į arčiausią kino teatro programą — tiks viskas, kas rodoma 19:00? Gal kartais FB mestelite “Patarkite kokią komediją šiam vakarui” ir gavę 232 patarimus, nusprendžiate filmo nebežiūrėti? Dar, tikėtina, kad kreipiate dėmėsį į kritikų konsensusą pačiame paklausiausiame filmų vertinimų agregatoriuje Rotten Tomatoes.
Va apie šitą puvėką ir pakalbėkime, sako Lane Brown iš Vulture. Pasirodo, primityvus RT algoritmas leidžia jį lengvai nulaužti, piktnaudžiauti, įkinkyti vidutiniškų filmų iškėlimui.
Algoritmas yra toks: RT siurbia kino kritikų recenzijas ir išsiaiškina, ar filmas vertinamas teigiamai, ar neigiamai. Jei filmas surenka 60% teigiamų atsiliepimų, jis yra “fresh”, jei mažiau — “rotten”. Viskas.
Štai kaip galima apmauti žiūrovus ir net žaidimo dalyvius. Lengvoji dalis: įsivaizduokite, kad turite išsukti drungną filmą, kuris dar net neturi normalaus distributoriaus. Jums reikia gero bruzdesio. Išankstiniai seansai sulaukė trylikos recenzijų, septynios kurių negatyvios. 46% (“puvėkas”) yra nekoks motyvatorius, svarstantiems, ar filmą verta platinti ir žiūrėti. Jūs susirandate keletą Rotten Tomatoes sekamų (jų recenzijos dalyvauja procentų skirstyme) kritikų, jokiu būdu ne iš didžiųjų leidinių, o menkai kam žinomų tinklaraštininkų, skelbiančių savo praregėjimus, kad ir šimtui sekėjų. Jiems atsargiai pasiūlote pažiūrėti filmą bei pašnabždate, kad bus pinigų už recenziją. Jei filmas nepatiks, paprašote iš geros valios tiesiog nieko nepublikuoti. Iš niekur atsiranda naujos aštuonios recenzijos, septynios pozityvios. Staiga filmas jau 62%, kas reiškia “fresh” = geras. Jums paskambina distributorius.
Istorija tikra. Taip viešųjų ryšių kompanija Bunker 15 prieš keletą metų prikėlė filmą “Ophelia”. Ir tai vienas triukų, dėl kurių šiemet 25-erius metus švenčiantis kraupiai įtakingas agregatorius yra plakamas.
Vidurkiškumas menkina atskirų kino kritikų svarbą (sistema seka apie 3500 “kritikų”). Juolab, kad RT jie visi lygūs: tiek mąslios, ilgametės kritikijos legendos iš The New York Times, ar New Yorker, tiek kažkoks pusrišlis videoblogeris iš tėvų miegamojo. Be to, procentuotė tik indikuoja, ar atsiliepimas yra labiau pozityvus, ar negatyvus. “Labiau pozityvus” ir “šedevras” yra gan skirtingos kategorijos, tačiau Rotten Tomatoes taip nemano.
RT ženkliukas “Certified Fresh” tapo tokiu siekiamu filmų reklamose, kad egzistuoja įmonės, padedančios simuliuoti, kokios procentuotės tikėtis dar neparodytam filmui. O kur dar jų išankstinių recenzijų (kartais pakanka penkerių) suskaičiavimas, kas reiškia, kad jei parodai filmą tik tiems, kurie potencialiai jį pagirs, į kino teatrus jis išriedės su 100% ar panašiu patikimu. Svarbu prisiminti, kad filmai Holivudo sistemoje riebiausius pajaų kąsnius čiumpa pirmomis savaitėmis, kol kitų kritikų recenzijos pasijungs, užtruks bent kelias dienas ir pirma savaitė yra suvaldyta. Trečdalis Amerikos naudoja RT susigaudymui ką žiūrėti. 100% skamba kaip didelis sprigtas lėkti į kiną.
Lietuvoje kažkada buvo “Obuolio” bandymas sukurti vietinę kopiją. Nežinau, kur jis dingo. Gal dėl to, kad turime apie 4 su puse kritiko. Aš pats susigaudymui renkuosi tikslesnį Metacritic, kur recenzijoms suteikiamas svoris (kiekviena recenzija gauna procentinę patikimo stiprumo išraišką) ir kritikų ratas ženkliai mažesnis. Ten retas filmas peršoka 80% ir nėra jausmo, kad visi iki vieno filmai geri. Tiesa, Metacritic irgi nėra garantas, kad neprašausi. Niekas, kad neprašausi, negarantuoja. Savo dviejų valandų mėšlinam ekranui esame itin skūpūs, tad dauguma atsisuka į kuo daugiau nuomonių vidurkinančius reitingus.
Kaip rašo Lane Brown, kai žinai visą šitą RT jovalą, gal tikrai geriau susirasti kritiką, ar leidinį ir įsiskaityti (nebūtinai jam pritariant) į vieną recenziją, nei sužinoti, kad kažkokia neaiški masė filmą vertina labiau pozityviai nei negatyviai?
BANDYMAI SUPRASTI ŽMOGŲ
Epizodas #3: “Žmogus ir mirtis: kas būna, kai viskas baigiasi?”
Tęsiu dešimties mano nesenos radijo/tinklo laidos “Bandymai suprasti žmogų” epizodų pristatinėjimą. Joje didelėmis temomis kalbinu dominančius, kasdien eteryje nedūzgiančius pašnekovus ir iš jų atsakymų bei savo interpretacijų siekiu išausti vientisą pasakojimą. Šis — apie mirtį.
Aš mirsiu. Jūs mirsite. Visi mirs. Dėl šito galime būti ramūs. Bet kaip tik būtent todėl esame itin sunerimę. Mus baugina kalbos apie mirtį, mirties ritualai, norime ją nustumti kuo toliau. Niekas nesiginčija, kad tai, dažniausiai, itin skausmingas įvykis, nebent iškeliavo engėjas, ar slėgėjas.
Tačiau šįkart norisi pažvelgti į mūsų santykį su sava pabaiga. Kas bus, kai mirsime būtent mes. Mūsų baigtinumas laike ir fiziniame pavidale yra neatšaukiamas net su smarkiausiomis medicinos pažangomis ir kaprizais. Ar tokia mūsų lemtis liūdina, siaubina, o gal suteikia palengvėjimo jausmą ir didesnį stimulą gyventi?
Laidą pirmiausiai transliavo LRT Klasika (dešimt “ačiū”!), o dabar ji gyva įvairiose platformose: LRT Radiotekoje, YouTube, iTunes ir, aišku, Spotify, kur ne vieną savaitę buvo klausomiausia visoje šalyje.
FILMAI
Namuose: “The Wonderful Story of Henry Sugar” (2023, Wes Anderson)
Jau kuris laikas Wesas Andersonas savo filmuose nebekreipia dėmėsio į tokius niekalus kaip siužetas, herojų arkos, ar emocijų transliavimas. Ir man tai ima vis labiau patikti.
Žiūrėdamas “Asteroid City” šypsojausi ir ieškojau apibūdinimo, ką aš matau — konstruktoriaus savipasitenkinimą, esteto nulenktą pasakotojo ranką, gimnastinius scenografijos triukus? Kažką už/virš/iki kino.
Suploju: WA mane grąžina prie kino ištakų, kuriose naivusis, netreniruotos akies žiūrovas aikčiojo dėl paties atlikimo: “kaip tai įmanoma?!” Mes, gerokai išpaikinti stebėtojai (ko dar esate ekrne nematę?), gan abejingai atsėdintys daugumą premjerų, retai kada būname tikrai nustebinami. Formuliški superherojų filmai, plokščios indie dramelės, netflixuoti serialai. Ir tada: Weso pasaulis, kuris supykintų kino meistrus, aiškinusius, kad kinas turi rodyti, o nepasakoti, ką rodo.
Ši trumpa smagaus Roald Dahl apsakymo ekranizacija rodo vidurinį pirštą pamokslams, koks kinas turi būti. Čia Kingsley, Cumberbatch, Patel, Fiennes skaito visą tekstą mums į akis, būdami tai veikėjais, tai pasakotojais apie jų vaidinamų rolių atliekamą veiksmą. Ir, aišku, visa tai įgyvendina lyg šokdami, su tokia rekvizito choreografija, kad suprantu dar kai ką: WA pavyksta žiūrovui perteikti vieną ir tą patį jausmą jau daugybę metų — begalinį pasitenkimą, kai pasaulis veikia lyg laikrodžio mechanizmas. Liepsnojančioje realybėje, bruzdžioje kasdienyje niekas nevyksta kaip turėtų, kasdien vis nauji gyvenimo urzgimai. Kol skaitote šį tekstą, kažkuriame portale jau brinksta nauja problemų šunvotė.
Weso filmai dovanoja minutes (šiuo mažu atveju vos 37) pasaulio, kuris pilnai pavykęs, išpildytas, suturėtas. Jame viskas svarbu iki pat sagų. Ir tos obsesyvios tvarkos efektas yra artimas glostomiems plaukams, bučiniui, kokteiliui, ar vietoje ištartam nuoširdžiam komplimentui. Bent jau kol trunka filmas, kažkas yra tobula.
"The Wonderful…" ir dar tris Roald Dahl istorijų epizodus rodo Netflix.
FILMAS
Kine: “Tu man nieko neprimeni” (2023, Marija Kavtaradzė)
Malonu žiūrėti, kaip skleidžiasi Marija. “Pavogti vasarą” ji sugebėjo sužiūrovinti, įjaukinti itin spygliuotą depresijos gniutulą. Dabar jos rankose — aseksualumas. Ūmai ir begaliniai įdomi, tačiau menkai kur šmėstelinti tema. Ir jei ne filmas, ji pasiliktų kažkur svetimų, kitokių gyvenimų užribyje. Vien už tai — eiti ir žiūrėti.
Asimetriškos meilės istorijos herojai kūniškoji ji ir abejingas lytinėms kelionėms jis — kasdieniai, aplinka, situacijos ir viskas veidrodiška realybei. Taip gyvename. Bet filmas klausia, kaip gyvename, kai viena pamatinių santykių dalių, fizinis artumas, atjungiama. Atrodo egzotiška, tačiau juk dažnuose nusidėvėjusiuose santykiuose poros savo valia pavirsta beveik-aseksualais, atidėdami gyvenimo numušamą geismą retkarčiams, ar atostogoms. Staiga, aktualumas kone visuotinis.
Po filmo su savo meile diskutavome kas jame patiko ir kliuvo. Privardinome daug neišsipildymų (man ypač trūko patikėjimo, kad aseksualumo atveju, lytinio potroškio eliminavimas kompensuojamas kažkuo kitu, kad sukuriamas perviršis, padarantis santykius ypatingais), bet svarbiau štai kas: stovėjome ir diskutavome. Prirašyčiau poroms, kaip gerą stumtelėjimą paintymauti apie intymumą. Pirmyn, Marija.
MUZIKA
Šansonai replikantams
Dešimt rūšinių dainų į rinkinį šį mėnesį. •••“Miles Apart” indie gražumai nuo A.R. Kane, iš naujo atrandamo, išmoningo, daugiažanrio 80-ųjų gale bylkstelėjusio ir pamiršto dueto. •••“Condition Of Us” jautrybė nuo La Force, nusikalstamai nepastebimos talentės iš smarkiai pastebėtos supergrupės Broken Social Scene. •••“Hold Me Down” baladiniai sūkuriai nuo Pietų Afrikos Nakhane, o gal Prince? •••“Cut Up Piano & Xylophone” švelnumai nuo Kieran Hebden (kurį visi žino kaip Four Tet) pirmosios grupės Fridge. •••Ir dar: šansonus replikantams dainuojanti Pose Dia; kylanti argentinietė Taichu, savo atliekamą muziką vadinanti “pop horn”; elitinis alternatyvaus repo trejetas, su El-P ranka; dukart “Wisteria”: viena yra daina, kitas — projekto pavadinimas; ir pabaigai — šnabždanti Tones On Tail elektronika.
VIETA
Daržoves mokantis “Augustin”
Kai Vytautas Samavičius, aktyvių valgytojų atpažįstamas iš trejų “Momo” ir vieno “Monai” valgiaraščių, imasi dar vieno restorano, galima ramiai rezervuoti stalą: bus valgoma ir dar kaip. Bet rezervuoti nėra lengva — net pirmadienį šviežiasis “Augustin” buvo nusėstas smalsių pilvų.
Čia susitinka dvi idėjos: dalinimuisi skirtas maistas su lengvu mirktelėjimu otolengiškiems Vidurio Rytų remiksams ir meniu dominuojančios daržovės (lietuviui pradėjus riaumoti, reikia besti pirštu į meniu apačią — yra, yra tų steikų). Pastarosios labai pakelia nuotaiką net ir priverstiniams fleksitarams: ypač triukai su kalafiorais, cukinijomis, moliūgu, burokėliais. O ir tie triukai tik tiek, kiek reikia daržovę įkrauti smagumo ir įvairumo.
Prieš keletą metų erdviose “Augustin” patalpose stryktelėjo ir po to sustojo lietuviškos virtuvės ir vyno vieta “Queensberry”, tikiuosi, naujokas prisės ilgam. Beje, Senamiesčio darbštuoliams “A” serviruoja ir dienos pietus, iškart vienus geresnių mieste. Kaip ir pakanka priežasčių užsukti.
KNYGA
Tove Ditlevsen “Kopenhagos trilogija”
Ditlevsen Lietuvoje įsižiebė pernai ir buvo tiek užakcentuota, kad mečiau savo tiesos taką, pastūmiau nobelistus šonan ir tarp dviejų Annie Ernaux knygų įterpiau šią ankštos kasdienybės ir spalvotroškos kovą. Tovės trilogijos centre — ji pati, nuolat neapleidžiama jausmo, kad jos gyvenimas — neišsipildęs. Nuo vaikystės iki vyresnystės, ji yra kažkur šone, tyli, stebinti, kenčianti priespaudas, manipuliatorius ir idiotus. Užrašyta: “Man tik dvidešimt, bet jaučiu, kad gyvenimas už šių žalių kambarių kitiems žmonėms lekia lydimas timpanų ir būgnų mūšimo, o mano dienos sklendžia nepastebimos kaip dulkės, visiškai vienodos.” Skaidrus atvirumas, poetinis pastabumas, menka savigaila, švelnus ironiškumas ir gebėjimas fiksuoti savas mikrosituacijas, leidžia perskaityti jos lūkesčius, retus džiaugsmus, pasimetimą ir skausmus itin intymiai, lyg puikiai suredaguotą, nenusipezantį dienoraštį. Bangoms nurimus, “Kopenhagos trilogiją” galima atradinėti nuolatos.
Savas knygas dažniausiai čiumpu iš Eurekos.
SAU
Koks tavo perdegimo tipažas?
PSO sako, kad perdegę mes: jaučiamės išsekę, mentaliai atsiriboję nuo darbo ir žymiai prasčiau jį atliekantys. Čia kaip ir nieko negirdėto, bet aš nebuvau užkliuvęs už perdegimo rūšių. Selina Baker, kuri net knygą “Burn Out” apie tai parašė, sugalvojo įvardinti tokius keturis archetipus: “Pergelbėtojai” (Overgiver) yra tie, kurie viską padarys kitiems, bet patys liks čirškėti ant ugnies. Jie kenčia nuo laiko sau trūkumo ir negalėjimo pasakyti “ne”. “Perveikėjai” (Overdoer) — moka arti tiek, kad užkaista galva, o tada aria dar sunkiau, nes tiki, kad tik sunkiu darbu kažką nuveiksi. Jiems nesigauna atsijungti ir atlikti technologinį detoksą. “Persistengėjai” (Overachiever) pasmerkti liepsnoti, net save ir kitus verčiantys dirbti ant 100 ir dar šiek tiek. Jiems nesiseka atvėsti, nuleisti kartelę, susitaikyti su tuo, kad niekas tokiame registre negali veikti ilgiau nei dieną-kitą. Galiausiai, “Permintytojai” (Overthinkers), užsiciklina, užsikalkuliuoja ir užkunkuliuoja. Jiems būtina permušti smegenų darbą fizine veikla. Pridėčiau, kad savo degimo būsenoje pastebiu kone visų šių tipažų mišinį.
PARODA
“Vilniaus pokeris” @ MO muziejus
Visiškai vėluodamas į gyvą “MO” paminklą galingiausiam lietuviškam romanui sutikau eilę įeinančiųjų. Vadinasi, dar pilna nesilankiusiųjų. Nejau ir jūs?
Pavadinime yra svarbios kabutės, tai nėra paroda apie Vilnių, ji apie “Vilniaus pokerį”, gavelišką, galbūt net teisingesnę Vilniaus versiją. Prieš parodą abejojau, ar dar ką galiu pribloškiančio apie savo miestą atrasti. Bet jei jau apie jo fikcinius ir meninius naratyvus, maitinkite mane nesustodami. Gavelio knyga užkrėtinėjo net keliais etapais. Kaip ir nepaleidžiantis, iš gyvenimų lošiantis Vilnius — tik žvilgteri jo pusėn ir tas monstras, toji neišvengiamybė, tas apgamas, tas gaivalas vėl užslenka.
Ir nors žodis “paroda” paliepia gana pasyvų santykį (“kažkas bus rodoma kažkam žiūrinčiam”), šiuo atveju jaučiausi, tarsi šitas reduktyvus apibūdinimas įgytų gyvybės. Kalbėjo viskas — kūriniai, jų tirštumas, įvairialypumas, formatų įvairovė. Romano citatos ir kontekstas naujai perrikiavo erotinę V.Luckaus fotografiją, L.Parulskio fantasmagorinius montažus (ypač “Upę”, kurią taip ir matau tekančią per puslapius), tapytojų “Penketo” kirmėlingus minios žmogystas, K.Grigaliūno surinktus represijų aukų portretus, nebepamenu kieno juodąjį tunelį, bandantį gavelio-vilniškai suvirškinti lankytoją.
Užeikite į parodą, pakliūkite į knygą. Visai geras dylas.
NAUJI TERMINAI
Gamtėjimas su friluftsliv
Apie hygge jau prisiklausėm, dar viena laimės sąvoka beldžiasi, šįkart iš Norvegijos. Jis reiškia “laisvo oro gyvenimą”, tačiau suprantamesnė prasmė, kurią dar 19 a. viduryje užčiuopė Henrikas Ibsenas, kalba apie dvasinį ryšį su gamta, o žemiškiau — tiesiog laiką lauke, gamtinį streso nusiėmimą, bendrystę, vaikščiojimą miške, kajakinimą, uogavimą-grybavimą, ar tiesiog sėdėjimą rymant į tolį. Neskamba svetimai ir mums, net jei pats žodis ir neprankus. Neturiu lietuviškos statistikos ir termino, bet net 83% norvegų domina friluftsliv, 77% praleidžia laiką gamtoje kiekvieną savaitę, o 25% beveik kasdien. Ir visiškai nesvarbu, koks sezonas, beje. Rachel Dickson iš The Guardian bando tai patirti pati.
PROKRASTINACIJA
➺50 benamių gavo po $7500. Jie jų nepragėrė ir neprarūkė, o pirko maistą, mokėjo už būsto nuomą, baldus, rūbus.
➺Ant perdegimo ribos? Svylate? Hugh Jackman sako, kad viską reikia daryti max 85-iais procentais.
➺Geriausiai šachmatais žaisite 40-ies, ultramaratonus bėgsite 45-49-erių, o seksualiai pasitenkinsinte 60-ies. The Guardian kelia nuotaiką vyresniems apie jų pikus.
➺Jerry Seinfeld buvo paklaustas, kaip jo kūrybos procesas kito per 38 metus. “Toks pats. Mano rašymo technika yra tokia: tu negali nieko daryti. Gali nerašyti, net nieko kito nemoki. Gyvenimo palaima yra surasti kankynę su kuria gali gyventi ir viskas su tavimi bus gerai.”
➺Net jei dirbti, ką mėgsti, tu nesi = tavo darbas. Simone Stolzoff apie tai knygą (“The Good Enough Job”) parašė, bet mes protingesni — paskaitysime straipsnį, kuriame skatina nebijoti vystyti kelis identitetus, imtis skirtingų projektų, kultyvuoti įvairesnius pomėgius, nesitapatinti su vienu darbo veidu.
➺Spotify kaip mafijos pinigų plovimo mašina? Neprastas teiginys ir neprasti įrodymai.
➺Botai, mūsų ateities draugai, pamažu ginkluojami. Meta giriasi žvaigždbotais, pasiverčiančiais Chris Paul, Snoop Dogg, Dwayne Wade, MrBeast, Sam Kerr, ar, hm, Paris Hilton įkūnytais herojais, leidžiančiais taukšti su jais į valias. Kol kas tekstu, bet nepanikuojame — poų naujųjų ir video.
➺1974-aisiais Lego į savo konstruktorius dėdavo trumpą laišką tėvams apie vaizduotės jėgą ir normų nepaisymą.
➺Popmuzika paprastėja, sako tyrimas. O TikTok gadina reikalus dar labiau. Ji trumpėja ir greitėja. Kad kuo daugiau tilptų į tas kelias susikaupimo sekundes.
MINTIS IŠSINEŠIMUI
“Joks žmogus nėra sala, bet kodėl tiek daug jų yra purvo dėmės?”
—Charles Bukowski laiškas Jonui ir Louise’ai Webb
“Friluftsliv” - nežinojau, bet pasirodė labai panašus į japonišką “shinrin yoku” - forest bathing :)