VARTOTOJO GIDAS® vasaros galui #10
Vartojimas vartojimui nelygus, o dėl skonio ginčijamasi
ILGASKAITIS
Marek Hłasko apsakymas “Darbininkai” (vertė: Rimvydas Strielkūnas)
O ką jei vietoje niekaip nepasotinančių straipsnėkų kartą per metus prisiverstumėte perskaityti kiek kitokį gyvūną — apsakymą? O tą, kad jei tai bus niekam mūsuose nežinomas lenkas Marek Hłasko, tuomet prisiekiu, kad apdovanosite save dideliu sakinių rijimo malonumu. Greitas klikbeitas: MH rašė jaunas, jaunas ir mirė. Rašė taip gerai, kad sovietiniai lenkai jo nenorėjo spausdinti. Galiausiai išspausdinę ir perskaitę nesudrebėjo — šie metai yra būtent Hłasko metai Lenkijoje. Vos kelių puslapių (trijų ekrano skrolų) “Darbininkai” — šedevras. Nerandu nė vieno nereikalingo sakinio. O jūs tik pažiūrėkite į pradžios peizažą:
“Dirbome lygumoje. Tai buvo monotoniška lyguma. Dainoje apie ją nebūtų nė vieno skambesnio garso. Čia nesimatė nei miškų, nei kalvų – kur bepasuktum žvilgsnį, laukai ir kaimai plytėjo plokštumoje; susidarė įspūdis, kad žiūri į monstriškai padidintą savo delno vidinę pusę. Žvilgsnis prapuldavo; kartais atrodė, kad išvis neturi akių, kad esi aklas. Žmonės kraustėsi iš proto.”
Šaižus, aštrus precizikas pasakoja apie nepakeliamus jausmus statant tiltą. Bet tiltas juk niekada nėra tik tiltas, o nemotyvuojantis darbas mums kalba ir apie savigraužą, nužmogėjimą, nebetikėjimą, egzistencinį — ką jau ten nerimą — klyksmą.
Laukiu jo platesnės kūrybos išleidimo lietuviškai, o pirmieji du apsakymus išsivertė “Metai”. Juos į rankas įdavė ir pirštu ką skaityti bedė vienintelė Ula.
KNYGA
Jurgis Kunčinas “Tūla” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993)
Pamažu parodomis, spektakliais ir naujais perskaitymais ikonizuojamas Ričardo Gavelio “Vilniaus pokeris” man yra mėgstamiausias lietuviškas romanas ir neprilygstamas mano miesto mistifikuotojas. Iškart po jo — kitas sostinės somnabulas, žodžių dailidė, gyvybingas įsimylėjėlis-girtuoklis, sekiojantis paskui jį koncentruojančią moters viziją. “Tūla” atplaukia iš to jau praėjusio, sovietmečio lavoną kąsančio Vilniaus. Vaduokliška herojė yra ir projekcija, ir tirpi svajonė, o gal ir prakeiksmas. Ji, greičiausiai, taip pat yra neįmanomybė, adikcija, ar haliucinacija. O gal viskas kartu. Bet aš neskaičiau nieko aistringesnio mūsų prozoje.
FILMAS
“Puikios dienos” (Perfect Days)
Hirajama pabudo po eilinės išgertuvės su nepažįstama moterimi ir svarstydamas baigti savo gyvenimą, pažvelgė į šešėlių žaismą ant sienos. Jis ėmė verkti. Jam pasirodė, kad tai yra gražiausia, ką yra matęs. Štai atsakymas į jo egzistencinę krizę: gyventi taip, kad tokių dalykų pastebėjimas būtų centre. Tokią priešistorę, kurios nėra filme, Wimas Wendersas pasakojo savo aktoriui. Tada šitas beveiksmis, tačiau nepaprastai įtraukus, atsargus, bet apkabinantis filmas dar akivaizdžiau pasakoja: ne poelgių dydis, titulų kopėčios, ar nuotykiai visgi sustato tave. O vien tik pastabumas. Sutelktas dėmesys yra labiausias gyvenimas. Kad ir į šešėlį.
FILMAS
“Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo” (The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed)
Kiek daug nejaukos galite pakelti? Nueikite į Joannos Arnow filmą, kuriame ji vadina paklusnią draugę seksui, ieškančią gal visai ko kito, ir išsimatuokite kartus, kai delnais suimsite veidą. O tuo pačiu apsidairykite aplink, kiek iš kokių trijų salėje esančių žiūrovų kikena kartu su jumis? Palengvėjimas: mūsų keistumai visada turi aidą. O Joanna Arnow — kelis naujus gerbėjus.
AUDIO
Tinklalaidė: “Bandymai suprasti žmogų #9: ką daryti su nusikaltusiu kūrėju?”
Apie dievybes jau kalbėjome, laikas kalbėti apie žemėje vaikštančias, netobulas kūrybes. Kūrinys, pasitinkamas be išankstinių žinių, ir kūrinys su žiniomis apie kūrėjo purvą nėra vienas ir tas pats. Ką daryti, kai aiškėja, kad kūrėjas elgėsi kaip monstras? Ignoruoti, sumišti, pasišiaušti? Laida jau kuris laikas lūkuriuoja ir Spotify, ir LRT, ir YouTube.
VIETOS
DoYou Place+
DoYou yra estetiškų sodybų gamtos glėbyje OG. Spėčiau, kad pusė mano burbulo ten buvo, bet nuo paskutinio nakvojimo prieš keletą metų įvyko reikšmingų paaugimų. Pirma: maloniausia akiai pirtis. Antra: burbuliuojančios vonios šalia namo. Trečia ir svarbiausia: pribloškiantys, kosminiai, dosnūs ir per dosnūs Kęsto pusryčiai. Nepamenu, kada LT valgiau skanesnius ir kada taip po jų nepaėjau. Vietoje kepti kruasanai, fokačia, paties paruošti užtepai, unguriai, vytintos mėsos, kremai, desertai. Vienu metu puotauja tik viena pora. Šeimininkas skundėsi, kad nepaisant to, svečiai atslenka ir atsisėda kuo toliau, kad tik jų neužkalbintų. Nesąmonė — prisėskite prie baro, leiskite jam užsivesti ir būsite apdalinti, apipasakoti, primaitinti tiek, kad pavargsite wowinti.
LAIKO ŠVAISTALAS
Abstinencijai nuo Olimpiados numalšinti — nuostabiai sufotomanipuliuotos masinės sporto scenos Geoff Lowe nuotraukose.
Išmokite pagaliau keiktis kaip žmonės.
Pete Wells po dvylikos metų nustoja būti The New York Times maisto kritiku ir parašo įspėjamąjį laišką restoranams — neištrinkite žmogiškų prisilietimų iš savo maistinės patirties, nepakeiskite jų appsais, net jei sąskaitos klientams reikės palaukti kelias minutes.
TikTok-core estetika, kuri primena viską ir kažkaip yra savita.
Studio Maruko (grupės “Sportas” lyderis Marijus Bernotas), atvyksta į tikrą ir kasmetinį Vestuvių Muzikantų Festivalį Švėkšnoje ir skelia du, vienas už kitą nuožmesnius hitus-nusikaltėlius. Juokiausi balsu tiek, kad dabar taip patikrinsiu, kas mano draugas, o kas ne.
MUZIKA
Dešimt mėnesio dainų: “Gather all your enemy and order some wine”
Grojaraštyje rasite ne tik naujausią dešimtuką, bet ir visus prieš tai buvusius.
PARODA
Japonijos pop menas, Rūtė Merk @NDG + Kezys, Radžiūnaitė @Kazio Varnelio muziejus
Muziejai vis banguoja, o dabar — potvynis. NDG atsiveža aibes japoniškos popkultūros (manga, giga, animė, ukijo-ė), tiek, kad prireikia net atskiros N-18 erdvės, apribotos užuolaidomis. Akys raibuliuoja. Jas nuraminti galima žvelgiant į kitame aukšte eksponojama savą braižą vis įtaigiau gludinančią Rūtę Merk, kuri sintetinius fonus, grubius crop’us, instafiltruotus veidus ir balenciagizuotus kūnus išlieja į estetišką gaivą. Varnelio muziejus, tuo tarpu, pasiima išskirtinės akies fotografą, išeivį Algimantą Kezį, gaudžiusį Š.Amerikos geometrijas ir prikaišioja tarp Varnelio darbų. Duetas! Ir dar ne viskas — Monika Radžiūnaitė demonstruoja savo humoringas pasiklydimo vertime pasėkmes. Žodžiu, vos tik pradės lyti — sienos laukia.
RENGINIAI
Vaikinai Iš Padorių Šeimų uždaro Nidą
Nida užsidaro, kai saulė ant galvos užsivelka debesų kojinę. Bet #raveNida, vis hostilesnė vieta judesiui, baigiasi sulyg “Kupolo” užrakinimu. Ir jį, jau šį šeštadienį pleškins Vaikinai Iš Padorių Šeimų. Pleškins!
Citata
“Tai, kaip mes įsivaizduojame regimąjį pasaulį ir kaip bandome išoriniam pasauliui primesti savąją jo interpretaciją, ir sudaro mūsų gyvenimo dramą.”
André Gide “Pinigų padirbinėtojai” (Vaga, 1996)
Niekas nepasigedo, bet šiek tiek praleidote. Vietoje Studio Maruko įsriegiau nuorodą į Jūratės Visockaitės tekstą, kas nėra blogai, ji, beje, debiutavo 15min. O Marukas siaubina va čia: https://www.youtube.com/watch?v=uGr99_M5-yY